Iškvėpsi man
skurdžemių kelią
į pražilusių dykumų
vaitojimą,
kai įjuodusios naktys
neišgertos kavos tirščiais

išsilieja.

Išsilieja
celių vienatvė į jūras,
sudiržusių rankų
glostomas.

Tavo kojos neišbrenda
ilgesio;
tavo pėdos žemės odą
išdažo
bedugnėm ir
virpančiu kosmosu;
vaiko ėjimu
per rytmečio žolę.

Įkvėpsi man
vakarą –
lyg liepsnojančiam
žaizdre aušrų
laivės skęsta.