Santrauka:
Išgyventas ir dar tebealsuojantis...
Chaotiškai numintas takas
Per dilgėlių šešėlius tyliai vakare.
Usnim žymėtas ilgas kelias,
Tvora dratinė vėjuj pakarta.
Sūpuojas kaip ant smilgos uogos,
Raudonos it kaštonai rudeniop.
Jo gelsvos saulės sruogos
Nurimę slepias dobiluos.
Užmiršęs taką nėrė kilpą,
Draskydamas ribas tarp rapsų ir linų.
Pasaulis jį regėjo nuogą
Ties kryžkele sustojo – neramu.
Dabar galva į dobilus paskendo
Ir alpsta motinos širdis,
O vėjy supančios ražienos
Kaip kojas pjausto artimų širdis...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): jilita
Sukurta: 2009-04-27 14:19:30
Jaudinantis...
Vartotojas (-a): Takažolė
Sukurta: 2009-04-27 12:55:16
Gyvas, alsuojantis išgyventu skausmu, geras kūrinys.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2009-04-27 00:24:15
...neišpasakytai graudžiai ...ir skausmingai...stiprus kūrinys...
Vartotojas (-a): obelaitė
Sukurta: 2009-04-26 23:07:47
Su jauduliu,tikrai su jauduliu :)
Vartotojas (-a): saulyteinspain
Sukurta: 2009-04-26 22:21:54
Jau kaip... taip nuostabiai perteiktas jausmas. Ypač paskutinės dvi eilutės - esu nustebinta to palyginimo, bet kaip taikliai! Šaunuolė.
Anonimas
Sukurta: 2009-04-26 21:54:10
...ypatingai jaudulingas kūrinys.
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-04-26 19:03:10
Kokiu skausmu alsuojantis, nedrįstu net prisiliesti. Išeinančio didybė - palieka viską, išeina nuogas.
Ir kas belieka išlydintiems ir likusiems. Išgyventi, nelikti abiejingais. Sujaudino ligi pačio giliausio širdies kampelio.Dėkui.