Chaotiškai numintas takas
Per dilgėlių šešėlius tyliai vakare.
Usnim žymėtas ilgas kelias,
Tvora dratinė vėjuj pakarta.

Sūpuojas kaip ant smilgos uogos,
Raudonos it kaštonai rudeniop.
Jo gelsvos saulės sruogos
Nurimę slepias dobiluos.

Užmiršęs taką nėrė kilpą,
Draskydamas ribas tarp rapsų ir linų.
Pasaulis jį regėjo nuogą
Ties kryžkele sustojo – neramu.

Dabar galva į dobilus paskendo
Ir alpsta motinos širdis,
O vėjy supančios ražienos
Kaip kojas pjausto artimų širdis...