Velykų laukiau kaip vaikas, nors jos panosėje, bet vis tik. Tokioje būsenoje  šventvagystė kalbėti, kad laikas labai greitas. Matau, žinau, kad juda jis, bet kažkodėl  negeba bent kiek greičiau pasislinkti į priekį. Jau net du kartus lipau į vieną, į kitą sodo  medžius, bet šios kelionės nesulaukė didesnio publikos dėmesio. Po kiekvieno nulipimo medžiuose pasilikdavo po inkilą.  
    Man jau nevalia, rodant į negražų save, nepasakyti kiek daug grožio aplink. Galbūt ir taip - šaukštas deguto statinę medaus pagadina, bet man atrodo, kad to grožio, kuris aplink mane, nepagadinu. Ir, beje, neatsimenu, ar šiais laikais kam nors norėjau labiau įtikti, kaip varnėnams. Sužinojus, kad mano inkile apsigyveno varnėnai, greitai atsirado dar du ir dabar sodo medžiuose jau trys inkilai. Galėję būti daugiau, bet:
      - Gana, - pasakau, - Dievas myli trejybę, tad nuodėmė persistengti. – Ir vis dėlto išlikau dosnus: tokios prabangos, kokią sukūriau naujuose inkiluose, vargu ar kuris nors šnekutis matęs. Ir kai vienąkart nuleidau akis žemyn, ogi žiūriu, kad visa mano jiems dovanota  „patalynė“ iš saldainių ir šokolado popierėlių, celofano skiautelių, avies vilnos, žąsies plunksnų ir tik Dievas žino ko dar, buvo negailestingai išmesta lauk. Nors šauk, nors rėk, bet tokios kiaulystės net žmogus žmogui neiškrečia.
    - Kad kiaulės su sparnais  būtų, na, kaip nori,  Maryte, to niekuomet nepagalvojau. Tiesiog neįmanoma apie tai pagalvoti. Dabar, prašau, net galvoti  nereikia, akys mato.
    Žmona pyktelėjo, o paskui:
    - Aš irgi apie tai nepagalvodavau. O kai dabar galvoju, tai...
    - Kas „tai“?
    - Štai iš ko reikia mokyti, kaip žmogui būti žmogum. Irgi į tuo inkilus pridėjau gražių daikčiukų. Net kelis pinigėlius, kad nebijotų gegulės užkukavimo. Bet viską išmetė. Ir pinigėlius. Nieko nepasiliko, kas įdėta kito ranka. Nieko! Dirba, spurda ir savo triūsiu perėklą krauna.
    Pasižiūrėjome vienas į kitą ir supratau, kad žmona džiaugiasi, didžiuojasi tokiu šnekučių poelgiu.  
    - Jiems patalus ištaisai, o  jie... ė, - mostelėjau ranka: - Ė, jiems, deja, ne į galvą neateina  mintis pasimokyti iš žmogaus. Nors ir jų, regis, nagučiai į save užlenkti, - ir suabejojau, ar iš tiesų taip? Ar  neapsigaunu?
  
    ...  O Velykos vis neateina, vis lyg būtų nuklydusios į kitas lankas. Nors tiesą sakant, net ne jų laukiau; man jos buvo atžyma laike, kuomet išnoks valanda ir galėsiu pasakyti: taip, arkangelo Mykolo pasiuntiny, esu pasiruošęs vėl sėsti į karietą, į „Dženę“, nepaisant kokią lemtis beištiktų. Jau darėsi net nesmagu, kad arkangelo pasiuntiniui iškart neatsiliepiau sutikimu išvažiuoti į pakartotiną kelionę. “Bet įsidėmėk - tokia kelionė tegali būti tik sapnuose”, - nedingo iš galvos jo pasakyti žodžiai.
    Stengiausi po juos nesikrapštinėti spėlionėmis, kaip tokios kelionės atrodys. Juolab, kad buvo pasakyta: “ sapnai tik priedanga, o iš tikrųjų viskas taip, kaip tada. Ir netgi daugiau, negu tada”.
      Būna, kuomet iš šipulio vežimą malkų priskaldai, bet turbūt įmanomas ir atvirkštinis rezultatas – svarbūs dalykai išlieka beveik nepastebėti. Prie jų negebi prisiglausti produktyvesne mintimi. Didis  dalykas pasimokyti gyvenimo iš varnėnų, bet – ar kas taip drįstame pamanyti? Ar gali kas padėti  tašką, priimdamas supratimą, kad va šitokio gyvenimo ir prašo Dievo žodis – gamta.
    .... O Velykos vis neateina. Laukimas tampa amžinybe ir bet koks darbas atrodo niekinis, nieko nereiškiantis, kad bent truputį palengvintų laukimo kančią. Ir va, kai atėjo laikas pykčiui, po rankomis pasimaišė įvairių metų užrašai. Pavartaliojau, pašlamenau jų apgeltusiais lapais ir... stop! Laikas tekėjo link Velykų, bet  jis jau įkrito į įprastas vėžes, kuomet jau nelabai svarbu, kaip greitai ar negreitai jis teka. Ir štai užrašas, kuri persirašiau į “Sezono (sodo) ” dienoraštį. Beje, kažkiek glumina ir daro įspūdi ir tai, kad užrašas irgi iš balandžio mėnesio.
    
BALSIAI, IV-22 (03: 30)
    Nubudau, pagalvojau ir pasikėliau. Žvilgterėjau pro vieną, kitą langą. Naktis graži - gražiai ją puošia žibintų žiburiai linkui Verkių Riešės, bet dabar labiau už juos ją puošia ramybė ir mėnulis. Jis toks didelis, pilnas ir truputį drumzlinas dėmėmis, kurios atrodo lyg ten esantys debesys.
    „Ech, debesys, debesys. Žinau, kad ten jūsų nėra, bet būkite”- sukrutėjo mintyse ir nuo palangės pasiėmęs nežinia kokių metų užrašų knygutę, perskaičiau:
      
        Man daug nereikia -
        Vargo vaikas,
        Šiaip taip į žmones išėjau.
        Pavargęs jau.
        Bet Dievas laiko
        Prie duonos, prie vandens
        Prie atminimams rašalo sunkaus.
  
  “Vargo vaiku” mane dažnokai pavadindavo motina. Tai jos žodžiai. Ir kitame knygutės puslapyje tas pats posmas, bet jau truputį  pataisytas:
        
        Tau daug nereikia-
        Vargo vaikas, -
        Sakydavusi motina dažnai.
  
  Dabar gi, nakties tyloje, labiausiai suklusau prie ” bet Dievas laiko”. Gerai  atsiminiau, kaip  prieš keletą dienų manyje įvyko galingas žemės drebėjimas, dundėjimas. Šis reiškinys buvo pažįstamas - sudundėdavo, kažkas lyg iššaudavo, bet ypatingesnio dėmesio nekreipdavau. Tačiau pastarasis kartas buvo toks, kad visa lova sujudėjo, sukrutėjo. Sunkus kūnas it kamuoliukas šoktelėjo į viršų ir nukrito atgal patale. Apsimesti, kad  nieko neįvyko, jau  nebuvo galima. Juo labiau, kad  po šio sukrėtimo savijauta labai pagerėjo. Kai po kelių dienų tai papasakojau žmonai, pasakė, kad taip kraujospūdžiu pramušami kraujagyslių kamščiai drebina mano pasaulį. Tuomet  nieko jai  nepasakiau, bet negalėjau nepamanyti, kad vis tik Dievas laiko ir prie duonos, ir prie vandens, ir galbūt prie nelengvo atsiminimų rašalo.  
  Apie šį rašalą nedaug kalbu, tačiau tai bene didžiausias mano rūpestis. Galbūt todėl dar vis neišnykusi viltis, kad prie jo teks nemažai paprakaituoti.
Duok Dieve, kad taip būtų”.

    IR DABAR nelabai moku suprasti, kodėl man prireikė perrašyti šį praėjusių metų įrašą, bet įsitikinęs, kad tai padaryta neatsitiktinai. Matyt, dar kartą bandoma šitaip priminti, kad nesu paliktas vienas sau. Bet ne todėl, kad gerčiau vandenį ir valgyčiau duoną. Atsiliepta į viltį, į skaudžius pabandymus apvaikščioti gyvenimą atsiminimais. Esą, bandyk dar kartą. Tačiau peršasi mintis, kad tai kartu ir skolos sugrąžinimas už laiką, praleistą sergant amnezija. Ne man pasakyti, kieno valia liga buvo padovanota, bet aišku, kad su ja praleistas laikas yra bevertis. Dabar jis vėl įsiprasmina ir štai valanda, kuomet parašiau:

IV - 11 (BALSIAI)
  „Dėlioju vieną po kito pastaruosius nutikimus ir iš jų sudėlioju trejybę.
  1. Iššaudyti iš kraujagyslių kamščiai, kad netrukdytų kraujui tekėti į širdį.
  2. Per Bartą Notangą siųsta žinia, kad jeigu tik 70, tai dar jaunas.
  3. Arkangelo Mykolo pasiuntinio apsilankymas su pasiūlymu pakartoti „Dženės“ karietos keliones.
  Suprantu, kad galima man priekaištauti už tokį trejybės supratimą. Bet gi aš ne apie Švenčiausiąją Trejybę. Aš apie savo . Beje, visi tie vadinami atsitiktinumai, niekuomet  man nebuvo atsitiktini. Laikui bėgant jie atverdavo reiškinių prasmes ir tekdavo patikėti, kad bet koks atsitiktinumas man yra ir lemties ženklas.
Tai negi šį kartą turėtų būti kitaip? “