05
(Verbų sekmadienis)
    
      - Nagi vikriau! Kaip čia dabar? Lyg kas tavimi jodinėjęs būtų. Nepasiduok, dzieduli. Pajaus, kad pasiduodi, tada norinčių pajodinėti atsiras daugiau.
     - Labas, Irenijau. Stengiuosi nepasiduoti, bet jaučiuosi, kaip sumuštas, kaip sulaužytas. Visus raumenis skauda, kad tave kur! Na, bet vis tiek smagu. Gyvas. - Ir pamatęs Pastogės departamente susirinkusius kitus Celsijus: - O! brolyčiai, šiandien  jūsų daugiau. Septyni.
    - Taip, šiandien septyni. Bet ne tik \"brolyčiai\". Sesulės taip pat. Gaila, kad tavo kalendorius varduvininkais pripažįsta tik keturis - Balandę, Balandį, Ireną ir mane, Irenijų.
   - Tai ne mano, o lietuvio kalendorius. Tikro lietuvio. Betgi vietos departamente užtenka ir reikia džiaugtis, kad sugebame būti didesnėse draugėse.
     Žvilgtelėjau po langą, o ten - šalna. Žolė pražilusi kaip senio galva, bet apniukusi padangė rytuose prakiuro - pro plyšius praslydo saulės spinduliai ir nesunku įspėti, kad diena bus šviesi. Laimingai akis pasitiko vakar nubalinti sodo medeliai. Nors eik kartu su jais į bažnyčią. Bet ne, į bažnyčią neisiu. Nebent kas įkeltų į neštuvus. Tačiau ir taip nereikia. Kažkaip nepastebimai bažnyčią išmokau parsinešti į namus ir dabar rengiausi apie tai šnektelėti su Celsijais, bet:
     - Ponai, - netikėtai pašokau ant kojų ir tuoj aiktelėjau, vėl nudribdamas sėdėti ant lovos. Kūną sudiegė nuo viršugalvio iki kojų padų ir net krustelti neįmanoma. Ir tik po gero atokvėpio: - Va, ponai, kaip konkrečiai atrodo posakis “aukščiau savo bambos neperšoksi”.
     - O kodėl prireikė peršokti?
     - Šalna gi. Ir nemenka. Atsiminiau, kad ten našlaitės. Tik šiemet pamačiau kaip šaltyje gėlės žydi.
     Pirmą kartą per tiek metų. O koks išraiškingas vardas- našlaitė. Moka, sugeba basa į žiemą įeiti.
     Vėl susikaupiau ir kėliau skaudantį kūną, o Irenijus vėl pašaipiai ragino judėti vikriau. Padedat Irenai ir Balandei vis tik pasisekė išeiti iš Pastogės ir ateiti prie nedidelio lopinėlio su pasodintomis našlaitėmis. Šalna buvo visur, bet akys kaip nuo saulės prisimerkė pamačiusios, kaip pro šalnos šerkšną mėlynomis ugnelėmis kūrenasi  našlaičių žiedeliai.
    - Viešpatie! Argi čia ne bažnyčia tavo žodyje?

                           Žiūriu ir netikiu akim -
                           Dangus apniukęs,
                           Pašalas iš žemės neišėjęs,
                           Bet žydi…
                           Dieve mano, žydi gėlės
                           Lyg vaiko akys mėlyna spalva.
                           Sustoju, neprataręs žodžio -
                           Kaip gera atsiminti, kad yra
                           Daug dieviškų darbų, kurių nemoku
                           Ir neišmoksiu niekada.
                           Verbų sekmadienį
                           Meldžiuos bažnyčioje
                           Iš Dievo žodžio…    
                           Žiedais prie kojų vaikščioja našlaitės
                           Iš žemės pašalas dar neišėjęs,
                           Bet žydi…
                           Dieve mano, žydi gėlės!…

     - Gal todėl, kad jos širdyje. Ar matot? Jos žydi širdyje,- ramiu  balsu prabilo Balandė. Ištiesė ranka ir ištiesintais pirštais ore neskubėdama piešė širdies išorės apvadus. Sužiurau į jos ranką: - Ne ten žiūri, - pasakė, - žiūrėk, kur  gėlės. - Ir tik dabar pamačiau, kad našlaitės pasodintos širdies formos žemės sklypelyje.
     - Hm,- pamykiau, bet sielą nutvieskė keistas liūdesys. Negerai, kad prireikė  pašalinės pagalbos, jog pamatyčiau žmonos šitaip pasodintas iš žiemos išbrendančias gėlės: - Jos augs gerai, pamatysit, - pažadėjau
     - Gera būti, - pasakė Irena, - ir tai buvo prasmingiau, negu “gera gyventi.” Šitoje būtyje buvome džiaugdamiesi vieni kitais ir jausdami, kad būname todėl, kad gera visiems- šalnoje pražilusiai žolei, mano nubalintiems sodo medeliais, širdies formos lysvėje pražydusioms našlaitėms. Į ką bepažiūri, visiems gerai, visiems reikia vieno, vienam - visų. Žinojau, kad tokioje nuotaikoje išgyvensiu visą Velykų sekmadienį, o  kad viltis taptų realybe, pamatęs žmoną paprašiau, kad patikėtų man auginti jos pasodintas ir šalnoje sužydusias gėles.
    Paėmėm kažkokią rykšte ir “šventino”:
                  Verbabija,
                  Nebabija,
                  Ne aš mušu,
                  Verba muša,
                  Ne tau sopa.
                  Verbai sopa
                  Už nedėlios jau Velykos…
    
     - Gražiai medelius nubalinai. Labai, - pagyrė.
     - Netikėjai?
     - Ne.
     - Ir dabar netiki, kad gražiai auginsiu našlaites,
     - Manau, jog atsimeni, kad šiandien ne balandžio pirmoji.
     - Žinoma.    
     - Kai tiek daug kasdien tavo departamente svečių, kai taip labai užimtas svarbiausiais reikalais, tai gal protingiausia palaukti. Taip turėtų būti ir „lietuvio kalendoriuje“ parašyta: „jeigu balandžio mėnuo bus šiltas, reikia tikėtis geros vasaros ir rudenio. Aš tikiuosi.
                                                               *****
  
BALANDIS  
    09
    
      - Vežėjau, a-ū! Kur tu? A-ū, vežėjau! Negi ir vėl dingai?- girdžiu šaukiant ir jau panosėje, beveik šnabždant: - Irgi, mat, donžuanas. Bet iš tikrųjų, kur tu, vežėjau?
     Žinau, suvokiu, kad esu, tačiau Aldonai kažkodėl norsis, kad manęs čia nebūtų, Nepaisant  to, ji irgi žino, kad ją girdžiu. Net tuomet, kai šnabžda į save:
     - O jeigu… O jeigu be jo?  Argi reikia proto palaikyti rankose botagą ir vadžias. Na, ir, timptelėjus vadeles, kur reikia,  niuktelėti: “nū, nū, žirge ar arkly…” Kad  neužmigtų kelyje. Paskui vėl gaudai varnas danguje, suprask - važiuoji.
     Taigi, girdžiu, bet į Aldonos kalbėjimus man nevalia atsiliepti. Net tuomet, kaip  ji:  
     - Vežėjau, a-ū!  Ar girdi? Sakau gi: a-ū! Aūū!
     Paskui groja muzika. Įsiklausau ir suprantu, kad esu Druskininkuose netoli Druskonio ežero, o muziką į sielą atkeliauja pro atidarytą namo langą.
      - Ne, nieko negirdi, - vėl Aldona: -Anksčiau žinodavau, kodėl negirdi. Būdavo, prisisiurbia tos bjau0rybės, kaip čia sako “samagono” ir knarkia, kad nors ant galvos pagalį tašyk. O dabar?  Dievai žino, kur jis dabar? Sako, yra žmonių, kurie muzikoje sugeba paskęsti ir tuomet nors garvežiu šauk, vis tiek neprišauksi. Betgi reikia atsiminti, kad tai  vežėjas. Geriausia jam  muzika, kuomet  viršum galvos švilpteli  botagas. Tfū! tfū! Nenoriu būti neteisi, kategoriška, bet kad atsirastų žmoguje muzika, ją reikia iškentėti, išvargti. Ir bendrai kiekvieną gerą, nerūdijantį daiktą reikia išvargti.  Net pasakyčiau išskaudėti,  išsopuliuoti. O juo labiau, kai kalbama apie sakralias žmogaus  būsenas…
    
      Nubudau ir net nusikeikiau:
     -Perkūnas! Jau kelinta naktis kaip šitaip kankina. O paskui dūlinėji iš kampo į kampą, praradęs dienos skonį. Siela apsnūdusi, rankos darbui nepakyla. Už kokias nuodėmes, a? Aldona?
    - O jeigu tiksliau?- išgirdau klausiant.
     Apsidairau. Naktis apšviesta mėnulio ir jo šviesoje matau, kad laikrodis jau suskaičiavęs tris su puse naujos paros valandas. Tiksliau, tokia dalis jos jau numarinta. Ir nieko, kad kas kažkur čia žmogaus  gyvastimi, gyvybe krutėtų.
     - Ką reiškia “tiksliau”?
     - Et, nepaisyk. Bet gal primiršęs pavardę. Vederaitė jos pavardė.
     -Na taip. Iš tikrųjų. Ačiū, kad primenate. Tai - Aldona Vederaitė. Gal nebūčiau atsiminęs.
     - Lįsk iš lovos ir ateik į Pastogės departamentą. Gal nereikė kitas naktis tą patį sapnuoti.