Kai pajutau savy plakimą,
Tą begalę svaiginančių jausmų.
Žiedais širdis pasidabino
Ir išsigando tuo pačiu.
Kasdien alpau iš laimės,
Kasdien mačiau tave.
Ir dar norėjos šitaip
Suspausti glėbyje.
Tos gilios gilios akys,
Svaiginantis dangus.
Tik man staiga bekrintant
Tu – riteris narsus.
Prisirišau taip stipriai,
Kaip jūra prie erdvės.
Dabar jau niekas niekad,
Išskirti negalės.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2009-03-24 23:16:36
Prisirišau taip stipriai,
Kaip jūra prie erdvės.
Dabar jau niekas niekad,
Išskirti negalės.
Nuoširdus ir tikras prisirišimas... Sėkmės kūryboj! :)
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2009-03-23 23:31:33
meilė, meilė, meilė - lai ir būna tokia ji :)
Vartotojas (-a): jilita
Sukurta: 2009-03-23 18:38:15
Ak ta meilė... ;) tikrai malonus, šiltas eilėraštukas. Sėkmės kuriant
Vartotojas (-a): cedele9871
Sukurta: 2009-03-23 17:42:35
Visai neprastas, nors neilgas tikrumas. Jis ir žavi.
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2009-03-23 17:10:21
Labai graži jauno žmogaus širdies daina. Ir nereikia mąstyti, ar dar vertinamas tas jausmas. Gyvenimas be meilės šaltas, tuščias ir pilkas.
Vartotojas (-a): CureLT
Sukurta: 2009-03-23 16:08:24
Labai į temą, apie kurią šiandien mąstau - man gražu, miela. Saldu, bet teigiamai. Nes paskaičius atsiduri trumpoje pasakoje, šalia autoriaus teigiamų emocijų ir gražiausių jausmų.
Tik klausimas, kaip šie žodžiai bus suprasti, ar žmonės meilę dar vertina? Ar NORI suprasti eiles, kurių pati prigimtis ir buvo šilčiausi jausmai?