Mūsų takai pajūry susikirto
lemtis staiga gera laume pavirto
tu savo šypseną man patikėjai
aš atminty nešiosiu ją kasdien

čia kvepia pušim šimtametėm ir gintaru
senolių nueitom pėdom
duok ranką, eisim takais anų šimtmečių
mylėsiu tave kopose kai saulė nusileis

mums juk nebaisūs pikti vėjai
draugystė nugali visas kliūtis
lyg gėlės daigas išdygęs netikėtai
belieka jį globot ir prižiūrėt

saulėlydis auksinį taką jūron tiesia
kaip gera būt šalia ir prisiliest
lyg sapnas gintarinis tu ant smėlio
jūros dukra tave reikėtų kviest

mes ėjom vėl žaliom alėjom
o lūpos tarė vis naujus žodžius
tu man davei tai ką galėjai
aš pasistengsiu neužmiršt

vėtrų lankstyti medžiai mus lydėjo
prisimena jie sunkesnes dienas
tik tvirtos šaknys lemia mūs gyvenimą
atlaiko neįsivaizduojamas audras

tu nuėjai, likau aš vienas
su savo mintimis
atrodo jog nusinešei tu tiesą
kaip reikia tą vienintelį gyvenimą mylėt