Tiesa
Mūsų takai pajūry susikirto
lemtis staiga gera laume pavirto
tu savo šypseną man patikėjai
aš atminty nešiosiu ją kasdien
čia kvepia pušim šimtametėm ir gintaru
senolių nueitom pėdom
duok ranką, eisim takais anų šimtmečių
mylėsiu tave kopose kai saulė nusileis
mums juk nebaisūs pikti vėjai
draugystė nugali visas kliūtis
lyg gėlės daigas išdygęs netikėtai
belieka jį globot ir prižiūrėt
saulėlydis auksinį taką jūron tiesia
kaip gera būt šalia ir prisiliest
lyg sapnas gintarinis tu ant smėlio
jūros dukra tave reikėtų kviest
mes ėjom vėl žaliom alėjom
o lūpos tarė vis naujus žodžius
tu man davei tai ką galėjai
aš pasistengsiu neužmiršt
vėtrų lankstyti medžiai mus lydėjo
prisimena jie sunkesnes dienas
tik tvirtos šaknys lemia mūs gyvenimą
atlaiko neįsivaizduojamas audras
tu nuėjai, likau aš vienas
su savo mintimis
atrodo jog nusinešei tu tiesą
kaip reikia tą vienintelį gyvenimą mylėt