ir gyviesiems ... ramybės reikia

Ir visgi drįstu savęs klausti kodėl mes mirtį suvokiame kaip blogybę, kaip kažką negero, juk jei tikėjimas mus moko, kad žmogus po mirties gauna amžinąjį gyvenimą, kad pagaliau gali susitikti su savo Kūrėju, kodėl mes dėl to ašarojam, net gi pykstam ar bijom mirties. Suprantu, kad išsiskyrimas su artimu žmogumi, kad ir trumpai akimirkai - skaudus ir sunkus, tačiau vėlgi, tai tarsi turėtų būti to tikėjimo pagrindas - skatinimas gyventi teisingai, kad pagaliau ir tu galėtum vėl susitikti mylimą ir brangų žmogų.

Mano gyvenime taip pat yra žmonių, kurie išėjo, su kuriais neatsisveikinau ir kurių tikrai pasiilgsti, tačiau vėlgi, jei tik tuo tiki, visada gali pajusti juos šalia, gali jiems pasiguosti ar išsakyti tai ką nori, būna, kad ir pamiršti jog to žmogaus visgi nėra ir pravažiuojant pro sodybą toptelėja mintis, jog reikėtų užsukti į svečius ir štai staiga suvoki, kad visgi nėra pas ką užsuka...

Mirusiųjų visada per daug..., tačiau "gyviesiems reikia rūpintis gyvaisiais". Kiekvienas nugyvenam savo atkarpą, pamiršti negalima nė vienų, nei gyvų nei mirusiųjų ir gerbti reikia visus.

Mano gyvenime irgi, Si.
Regis, neužmirštu, bet už priminimą -dėkoju. Na, o su poterias - blogiau.