„Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jiems tešviečia...“

Mano šviesios atminties Močiutė išmokė mane tos maldelės vaikystėje ir liepdavo tuos žodžius kartoti tris kartus. Tik tada užbaigti: „tegu ilsisi ramybėje...“  Nelabai supratau, kodėl taip reikia, bet kartodavau sąžiningai. Kiekvieną vakarą.

Paskui suaugau. Studijos, darbas, šeima – laiko nebelikdavo net maldai. Nejučia pradėjau kartoti ją tik vieną kartą. Ir ne kasdien...

Dar vėliau pradėjo išeiti artimiausi, mylimiausi, brangiausi...
Ir vieną dieną staiga suvokiau, kad vieną kartą paprašyti jiems ramybės nebeužtenka...
Pernelyg daug mano gyvenime mirusių...