XI
         Nedaug, bet jau rašiau apie savo lašelinę ir, žinoma, nesigiriu, kadangi žinau, jog ji nusipelno didesnės pagarbos. Gerbiama dzūkulė, dažniau žinoma kaip zirzulė, parašė mielą eilėraštį, kurio pirmąsias keturias eilutės cituoju tuoj pat. Priimdamas pirmą gyvenime lašelinę, jo internete nebuvau suradęs, o dabar neiškenčiu nepagyręs tos erdvės, tos talpos, kuri įbugdyta eilėraščio taupiose eilutėse. Būtent šis eilėraštis privertė pasakyti dzūkulės adresu:Taupi žodyje, kaip suvalkietis kišenėje Bet išgirskime:

                      Laša skaidrūs gyvybės lašai –
                      lašelinėje dar koksai trečdalis.
                      Atmintis ta, kurią pamiršai,
                      kaip ant šieno žiogai smuiku krebždina.
      
     O, žiogų smuikais ant šieno krebždanti atmintie! Ilgą laiką nemokėjau suvokti, kokiu būdu sugebėdavau ligoninėje įsijungti internetą, kurio palatoje neturėjom. Ir geriausias, sakraliausias laikas būda kuomet, kai atsigulus lovoje, į veną pradeda lašėti „skaidrūs gyvybės“ lašai. Pupt, pupt. pupt – greičiau, lėčiau pradeda skaičiuoti lašą po lašo. Jeigu taip – į akmenį, atrodo, jog nieko nuostabaus, kad, anot patarlės, šitokiu būdu galima jį pratašyti. Bet pasitaiko, žinoma, kad užspringsta. Ne vienodai trunka toks lašėjimas – ir tai priklauso, kaip supratau, nuo lašelinės talpos, ir nuo ligonio organizmo. Kitąkart, žiūrėk, užspringsta ir tie  „pupt, pupt“, praranda iniciatyvą, įniršį. Ligonis užmiega, užknarkia ir pradeda sapnuoti. Mane nuo tokios pagundos apsaugodavo tai, kad netikėtai - nelauktai išmokau įsijungti internetą. Kaip tai atsitiko, nesuvokiu iki šiol, betgi vienąkart žiūriu ir ekrane netyčia pamatau savo turistinę kelionę „Iš Švendubrės  per Savęspi į Šventdurnę“.
     - Negi? Velnias, kaip gi čia taip?- kreiva burna suburbuliuoju lašelinės burbulais, - ir prireikė užsispyrimo, kantrybės, netgi valios, kad įsitikinčiau, jog yra kaip yra ir kad esu pasiekęs kelionės tikslą – Šventdurnę. Tačiau visiškas  supratimas atėjo vėliau, bandant atsiminti, kurioje geografijos platumėlėje ji, Šventdurnė. Paskui pats, kartu su laidos vedančiuoju, juokiausi išgirdęs, kad Lietuvoje Šventdurnių yra daug, tik jas reikia  žmogui ieškoti ne žemėlapiuose, o savyje.
     - Valio!- apsidžiaugęs net šūktelėjau.- Savo Šventdurnę jau žinau,- ir pajaučiau kaip iš lašelinės sutankėjo lašų pupsėjimas: organizmas į teisingą supratimą atsiliepė pozityviai, lyg irgi džiaugdamasis, kad priklauso protui, sugebančiam suvokti aukštos prabos dalykus. Tačiau reikia pripažinti, kad būnant Santariškių ligoninių palatose, kurias aptarnauja karietos su užrašais „NERVAI“, toks galvos supratimas yra lengvesnis, negu, sakykime, būnant  RAŠYKUOSE ar ŽALIOJE ŽOLĖJE, kur ugdomi tautos talentai ir savitarpė pagarba. Mano trijų metu patirtis irgi padėjo pasilikti šiuos atsiminimus dar ir šitaip:

          Iš taško A
               per tašką Bė
                         į Cė einu
          Ir nežinau, kad reiks kelionėje užtrukti,  
          Tik žingsnių pataupyt neketinu ---
          Jei grįšiu – ačiū die!
          Bet jeigu – ne?
          Žinokite!
          Ne po Paryžių blaško vėjai,
          Ne jūrų –marių vandenys paplūdimy    
          Mazgoja kojas poilsiui ar šventei -    
          Sunkus
                     maršrutas
                                   vaikšto
                                             mintimis:
           Išėjęs iš Švendubrės,
           Eidamas per Savęspi.
           Atradęs Šventdurnę,
           Į Santariškę kalėdoti užsukau...
    
      - O, tu greičiausias,- pasidyvijo Vytautas Juozapaitis.
      - Koks čia greitumas! Sako, kad be Naujųjų neišeisiu...
      - Sakau, tavo lašelinėe jau baigia kapsėti. Iš manosios gal tik trečdalis iškapsėjo. Iš Ričardo irgi neskuba. O pas tave jau beveik gatava
      Pažiūrėjau akimis į stove aukštai iškelta talpą ir iš tikrųjų- paskutinai lašai.
      Ak, kaip gaila, kad nežinojau, jog internete galiu surasti ir zirzulės eilėraštį apie lašelinę Na, bet  po mūšio kumščiais nesišvaistoma. Vietoje taško rašau to eilėraščio paskutines dvi eilutės:

              Paskutinis lašelis gilyn
             su tavim susimaišo ir išteka.

(Iš „Santariškių Kalėdų“)