Į gimtą sodžių veržiasi laukymė,
Naikindama tvoros dar likusias ribas,
Obelyje palikusi sūpynė
Siūbuoja praeičiai garsias dainas.
Ten įsirausęs pamatas į smėlio dėžę
Ringuoja pilkapiams sraunias raudas.
Į lūpas įsprausta armonikėlė
Pabudina mūs sodžiaus kerteles.
Atmintyje užmigę milžinai nubunda,
Nužengia pilkapiais jie išdidžiai,
Ir prie senų darbų visi suskumba,
Pabyra sodžiun rojaus atspalviai.
Juk darbas nuo senovės puošia žmogų,
Skubėkim įgyvendint svojones,
Nes abejingai stebintieji sodžių
Užmiega sodžiaus kertėse nuošaliose.
Nubusti nebelieka jokių šansų
Ir pilkapiais nužengti išdidžiai.
Į sunkią žemę slunkiai įsikasę,
Pavasario tegul nelaukia dar ilgai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): emulytė
Sukurta: 2009-01-20 20:13:16
pats gražiausias pirmas posmas- toks nostalgiškas...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2009-01-20 20:02:16
Į gimtą sodžių veržiasi laukymė
Naikindama tvoros dar likusias ribas,
...labai puikios elegiškai nutapytos eilutės...
Vartotojas (-a): saulyteinspain
Sukurta: 2009-01-20 19:44:12
Obelyje palikusi sūpynė
Siūbuoja praeičiai garsias dainas.
Šitos dvi eilutė nukelia mane tiesiai į vaikystę, ant senelio padarytų sūpynių... Nuostabios eilės, jų švelnumas verčia didžiuotis savo kilme... Ačiū labai už tai- jaučiuosi pakylėta :D