Į gimtą sodžių veržiasi laukymė,
Naikindama tvoros dar likusias ribas,
Obelyje palikusi sūpynė
Siūbuoja praeičiai garsias dainas.

Ten įsirausęs pamatas į smėlio dėžę
Ringuoja pilkapiams sraunias raudas.
Į lūpas įsprausta armonikėlė
Pabudina mūs sodžiaus kerteles.

Atmintyje užmigę milžinai nubunda,
Nužengia pilkapiais jie išdidžiai,
Ir prie senų darbų visi suskumba,
Pabyra sodžiun rojaus atspalviai.

Juk darbas nuo senovės puošia žmogų,
Skubėkim įgyvendint svojones,
Nes abejingai stebintieji sodžių
Užmiega sodžiaus kertėse nuošaliose.

Nubusti nebelieka jokių šansų
Ir pilkapiais nužengti išdidžiai.
Į sunkią žemę slunkiai įsikasę,
Pavasario tegul nelaukia dar ilgai.