VII

      Kažkur toliau, skersiniame koridoriuje, ateinančiame nuo liftų ir laiptinės,  suteliuškavo šurmulys. Girdėjau žmonių žingsnių artėjantį trepsėjimą, o kai palatos durys atsidarė, pro jas, iškilmingai aukštai pakėlęs galvą, įvažiavo Karalius  – gražus, matytas – nematyta  ir neabejotinai Lietuvai žinomas. Paskui jį, pastumdami karietą, žingsniavo dvariškiai ir nesunku  suprasti, kad tai, sakykime - karaliaus dvaro žmonės, jo palyda arba paprasčiau sakant - Vytauto Juozapaičio artimieji. Tik neaišku ir reikia suvokti, kurio Vytauto Juozapaičio?
     Įsiklausiau, norėdamas išgirsti Ūdrio dainą „ Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom“ iš Vytauto Klovos operos „ Pilėnai“. Šventa tyluma, o iki Pilėnų, atrodo, nežinomas kelias. Ne, tai ne tas Vytautas Juozapaitis, iš operų ir kitur. Ir tuomet sunerimsta armonika - jautri, linksma, daug  kur buvusi, daug ką mačiusi. Neiškenti ir bent mintyse:
    - Grok, armonika!
    Atsiradę klausimai išnyksta. Net nesimato dvaro žmonių. Liko tiesiog Vytautas  Juozapaitis, Lietuvos radijo ir televizijos instrumentinio vokalinio  ansamblio „Armonika“ įkūrėjas. Net žinau, kad greitu laiku jo pakojyje prie lovos atsiras užrašas. Paprastas, natūralus, reikalingas, kaip mano, kaip kitų ligonių:VYT. JUOZAPAITIS
  
    Amteli šunelis Kandžius.  
    -Au! Tik nesupainiok! Tau tai ne naujiena. Sakai vieną - rašai kitą. Taigi  Vytautas JUOZAPAITIS, o ne Vytautas JUOZAPAVIČIUS ar dar kaip,- įspėja ištikimas šunelis, regis, net ir lojimą primiršęs. Jau suvokiu, kad atėjusį čia,  barsi ar nebarsi, jis neišeis, pasiliks ir bus. Nebent tik dėl šventos namiškų ramybės apsimes, kad loja, gyvena, kad jam gerai ar negerai Naujininkuose, o iš tiesų... Šuo aplenkė Vidinį, liudydamas aukščiausio laipsnio ištikimybę.
     - Stengiuosi,- pats žinau, kad  ligoninė – ne internetas ir čia adminų nėra. Nei Ramunės, nei Vaivos ar Ciekso su Laiptuose, Aurimo ar Karolinos, Gražinos, Janinos..
     - Atmintis dirba, - pagyrė Kandžius ir lyg sau:- Manykime, kad internetas neišjungtas.
     - Dabar ne apie internetą. Dabar aš apie palatos ligonių pavardes užrašuose  prie lovų.

     Nežinau, kaip juos priima kiti ligoniai, bet suvokiu, kad kiekvienas savaip iki nepaisymo: et, buvo nebuvo. Tokie dalykai negydo.
      Iš palatos, palikdamas ją tuščią ir pasiėmęs savo pavardės piešinį, išėjau palikus iki N. Metų dešimčiai valandų. Štai jis priešais akis ant sienos. Tiesa, be rėmelių. Manau, jų nebus, bet man svarbu, kad pavardė beveik nupiešta. Kas žino, gal piešinio autorius galėjęs būti profesionalus dailininkas, gal dar bus, bet dabar, kaip spėju, Santariškių medikų akvariume tai nedidelė žuvelė, vadinama med. seserimi. Ji taip, deja, ir nesužinos, kad jos toks  paveikslas, parneštas į Vilniaus Naudininkus, su meile padėtas geriausioje paveikslui vietoje ir, kaip įsitikinęs, jis gydo. Man labai nesinori, kad kas pamanytų, jog apie tai parašiau, kad būtų storesni memuarai. Kita vertus, tokie dalykai yra labai dideli. Bet kaip tokį supratimą lengvai perteiki užrašais, deja, nelabai išmanau. Man užtenka atsiminti Vyt. Juozapaitis užrašą, pakabintą prie tos lovos „ kojūgalio“, kai išgirstu ir jį, ir visą „Armonikos“  ansamblį. Ir net sužinota, kad šių metų ruduo minės jo 40-ties metų įkūrimo sukaktuves.
Bet gal neskubėkim į rudenį ir bendrai, neaplenkime atrodytų smulkmenų.

     Vytauto karieta privažiavo prie vienintelės palatoje išlikusios tuščios lovas, kuri traukė akis, darė pažįstama būtent švogerio Gedimino Valackos atsiminimais. Mokėjo Gediminas išgirsti dainas, pats dainavo ir labai retas atvejis, kai prisėdę ir ilgiau užtrukę prie susitikimų stalo, nebūtume bandę nustebinti taip, lyg būtume prie jo atėję iš „Armonikos“. Dabar žvelgiau, kaip iš karietos - vežimėlio išlipo pagrindinis armonikierius arba eilinis, bet kartu ir ne eilinis ligonis. Ligoninėje patogiau būti , kuomet esi kažko „pagirtas: - gal moterų, gal muzikos, gal pažinčių ar Dievas žino dar kokių kitų talentų. Žiburiukai žmogaus „karūnoje“ čia įgauna prasmes ir nuteikia medicina tokiam klientui būti palankesne. Ir pro langą švietę Jeruzalės nakties žibintai, matyt, net lengvu sparneliu nepaliečia minties, kad juos nesunkiai galima išprovokuoti, paverčiant žvakėmis, kaip, pavyzdžiui, mano atveju:
                  
        Jeruzalė su žvakėm pasitiko.
        Matyt, kažkur turėtų būti siena,
        Raudoms surinkt.

     Atvyus į 513 -ją palatą Vytautui Juozapaičiui, jos laukimų programa tapo išsemta. Daugiau  niekas neateis ar neatvažiuos, kol kažkas iš mūsų keturių neišeis ir vėl nepaliks tuščios lovos. Tuomet ir vėl reikės laukt. Ar ilgai? Bent nujaučiau, kad gerokai ilgiau negu per visus praslenkančius metus.  Ryt – sekmadienis (gruodžo mėn. 21 d), po kitų dviejų dienų Kūčių vakariene prasideda faktiškai maratoninės net keturių dienų Kalėdos. Tokių švenčių dienomis ligonių injekcijos sumažėja. Blyksteli atvirkštinis reiškinys – ir nesveikas jaučiasi sveiku manydamas, kad jam protingiau pabūti kartu su artimaisiais šventėje ir jos baliuose, o po jų sugrįžti į išsaugotą laisvą lovą ir sirgti toliau...
  
(Iš“Santariškių Kalėdų“)