Santrauka:
Prisidedu prie Pelėdos, šį eilėraštį parašiau mirus mamai 2007 m. spalio mėn.
Tu išėjai,
Iš kur negrįžta niekas,
Palikus
Svajones, namus.
Pažinusiems Tave
Gėla išlieka
Ir skausmas,
Kad daugiau Tavęs nebus.
Tu išėjai ir nebegrįši,
Bet meilė liko gi pas mus.
Išsaugosim mes šitą šventą ryšį
Ir likusius šiltus jausmus.
Prisiminimai vis atgyja –
Tu stovi ir juokies šalia.
Nubraukus ašarą tu pamojuoji
Ir taip dingsti tolumoje.
Tolumoje išnyksta viskas –
Naktis ir medžiai, ir dangus,
Ir saulė, jūroje sutviskus,
Deja, išnyksta ir žmogus.
Tik lieka jo darbai, gerumas,
Mažytės širdies šiluma,
Vienu žodžiu – tas Dieviškumas,
Kurio nenugali gamta.
ardas
2009-01-15 16:24:31
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2009-01-20 09:00:03
,,Tolumoje išnyksta viskas"...
Nuoširdu, daininga...
Pritariu gulbino komentarams
Anonimas
Sukurta: 2009-01-19 21:50:29
Nuoširdus tavo jausmas.
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2009-01-17 10:13:30
paprastai nereiškia, kad prastai,
/ateity surasit ir kitokesnę išraiškos formą/
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2009-01-16 18:26:54
Ketvirtoje strofoje:
"nubraukus ašarą tu pamojuoji"
keisčiau į:
"nubraukus ašarą,pamoji" ;
taip išvengtum įvardžio "tu"pasikartojimo.
paskutinėje strofoje dėl kirčiavimo keisčiau žodžius:
"Širdies mažytės šiluma."
................
:)
neįsižeisi?
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2009-01-15 16:55:22
Tokie eilėraščiai, mano supratimu, nebarai.
Kaip pastatyti kapuose kryžiai...
Kai tik prireikia- jie atsiranda ir.. tebūna taip!