Regis, žinojau, kas yra PROLOGAS, bet dabar nelabai. Girdžiu patariant - galvok apie  „įžangą"“ir bus tas pats: prologas arba įžanga literatūrinio ar muzikinio kūrinio.
     - O kai kūrinio nėra?
     - O kaip „prologas“ prasideda kažkokia tai nelaukta bėda? Na, kad ir liga?
Kita vertus, kas ką veikia - ar kūrinys PROLOGĄ, ar atvirkščiai?

Truputį pasimetęs.
Paprastai kūrinėlį „Žolei“ sugebu turėti iki vidurnakčio. Norėjau, kad taip atsitiktų ir šį kartą. Bet netikėtai girdžiu, kad jau esu ne vienas. Žingsniai? Prisilietimas? Patylėjimas Biblijos ar jos komentarų skaitymas? O gal čia taip šnekasi Janina su Gražina. Kažkada, kai dar studentės, ne vienus metus viename bendrabučio kambarėlyje, o dabar jau ir visos Lietuvos neužtena. Viena čia, o kita ten, Vokietijoje. Ir vis dėlto jos kartu...
Tai gal ir yra tas prologas, įžanga, kuri kasdieną tobulinamas, iš kur kūrinys galėtų pasisemti energijos jam atsirasti ir būti.

Draugės kūrinį SNIGO perskaitė Gražina ir - ak! kiek džiaugsmo:
     Jau porą kartų paskaičiau. Iš karto priminė 12 brolių juodvarniais virtusių. Kalėdų gimimą...
Skaitant dar kartą, atradau kasdienes maldas (...) tarytum užkeikimu rimuotas  - gyvenimo tėkmės įkalbėjimas, vertinimas... Skausmelis veržiasi. Ilgesys gal?
Kas atrakins tą ledinę spyną? Kas sušildys tą niekutį, tegul ir besimaudantį minkštoje, purioje pūgoje, bet tai juk - PŪGA.
     krito ir krito ilgesio snaigės, purumu uždengė, šalčiu maitino. Vis laukiu.
     „Reikia laukti", - taria, pataria, prašo, sako Gražina, o aš kad ir nė karto nei vienai, nei kitai nepadavęs pasisveikinimui rankos irgi, bet jau iš kitos varpinės:

     "Labai gražus SNIGO. Labai.
Lyg dar žemės nepalytėtas sniegas. Broliai po jį vis tik vaikšto. O sesulė pilis stato. Irgi Ten, kai dar snaigės nepasiekė žemės, kai purumas dar danguje".

     O po to girdžiu dukrą  Emą:
     - Labas, tėveli. Kaip nuotaikytės? Nugirdau, kad neišmanai, kas yra prologas. Nemaniau, kad mano kūrybos neskaitai.
     - Skaitau, bet būna, Emut, kad ne visuomet.
     - Negerai, - sako, - bet nepyksta ir išgirstu jos šešiolika eilėraščio eilučių. Skaudžios. Bet tėvo širdžiai ypatingai skaudžios paskutiniosios:

                     po žiupsnelio skaudžių praradimų –
                     bedugnė tyla.
                     prisijuokti iš norų
                     tikėjimo nesubrandinto:
                     buvo takas ir draugas,
                     pasiutusiai rašė kreida.
                     kam reikėjo kas rytą
                     iš naujo per jėgą pakilti,
                     jeigu maldos bylojo,
                     kad misija mano baigta.

     - Emut, - sakau jai, trimis klaustukais žiūrėdamas į akis. - Argi pirmas kartas, kuomet žmogus netikėtai slysteli ir skandinasi savyje? Esi vyriausia. Ir pati jau ant rankų išnešiojusi. Na, gal atsiremk į mano petį ir pažiūrėkime, kaip išeis karaliai Kasparas, Merkelis ir Baltazaras. Visuomet smagu žiūrėti į garbingus žmones.
     - Tu apie Janiną ir Gražiną?
     -  Dabar apie Tris Karalius.
     - Jau išėjo
     Žiūru nenorėdamas patikėti - kaip išėjo? Lyg Trys Karaliai būtų laikomi po spyna.
     - Sakau, išėjo Trys Karaliai. Jau seniai po vidurnakčio, - sako duktė ir, regis, nesupranta, kodėl taip sunerimau. Ir iš tiesu, labai neramu. Tik dabar atsiminiau, kad atėję karaliai paliko man akių šviesą, sakyčiau, padovanojo akis. Ir štai jau jų nėra, išėjo neišgirdę net padėkos.
     - Kas tau, tėve? Ko  blaškaisi lyg namai degtų.
     - Tai ne gaisro, tai mano akių šviesa. Karaliai man padovanojo akis, o aš, begėdis, užsimiršau, ir man net nelabai buvo svarbu pasakyti jiems padėką. Regis, svarbiau pažiūrėti, kaip jie atrodo, na, ir... palydėti jų dovanotomis akimis lyg pasakant nepasakant „SUDIE, karaliai...“
- Bet gal ir tai tik prologas, o kas buvo, žinosime po jo? Na, nurimk, nurimk. Svarbu vis dėlto padėkoti ir nebūtina, kad į ausį. Išgirs ir karaliai, jeigu sugebėsi pasakyt AČIŪ iš dūšios...
  
Nežinau, ar Karaliams išėjus sugebu pasakyti tai, apie ką čia kalba duktė Ema, bet man atrodo, kad parašiau prologą „Santariškių Kalėdoms“.

Karalių dovana

Sužvilgo vėl šviesa
Ir įstabi mintis
Įsliuogia tartum voverė į lizdą:
– Karaliai atnešė akis
Per baltą sniegą
Lūkesčius ir viltį...
Yra šviesa!
Tikiu tavim, likime.
Bet, Dieve, nepadėki man,
Kuomet, pajautęs dangų
Ir išmokęs angelus girdėti
Žvelgiau į pragarą,
Į nebūtį ar pyktį.

Važiuoja traukiniai.
Į dangų aerodromai kyla.
Žvelgiu toli, plačiai, aukštai
Trijų karalių dovanotomis akim!...

Tegu nebūna žodžių daug -
Išdegę pelenai, sukrito į krūtinę
Tu man, likime,
Lyg šviesi Tėvynė.
Su dangumi dar truputį palauk!
Tegu smaloj dar neištirpsta
Žingsniai paskutiniai.

Žvelgiu į aušrą ir karaliai trys,
Lazda pagrąsę, prisimerkia ---
Važiuoja traukiniai,
Aerodromai kyla į padangę
Jie man  - akis!
Aš širdį -jiems!
O Kasparai
           Merkeli
                 Baltazarai...
Žinau, kaip skauda akmeniui
Kai jo negirdi...
Bet Jūs gi -
Ir manos lemties karaliai.

     Buvo ankstyvas rytas. Ir giedojo gaidžiai...
     - Ką? Giedojo gaidžiai? - perskaitydamas parašytą tekstą, klausiu ir juoktis - verkti norisi. Tik beprotis gali išgirsti Vilniaus Naujininkuose giedančius gaidžius. Tiesas, jų čia kiekvieną  ryta  velniškai daug atveža automobilių furgonuose, bet visi jie mirtininkai – nukapotomis galvomis, nupešioti, sukrauti pakuotėse, sudėti „Maxsimos“ parduotuvių lentynose. „Betgi tai dar ne „Santariškių Kalėdos, o tik  jų prologas“, - guodžiu pats save ir laukiu, kas atsiras iš po kitos nakties ar ryto plunksnos.