Nuo Šklėrių iki Druskininkų, o vadinasi ir iki M. K. Čiurlionio namelio netoli. Giliai įkvėpus įmanoma užuosti per mišus atsklidusį miesto kvapą. Tačiau vilties surasti ten parūpusį M. K. Čiurlionio paveikslą nedaug. Ir visai kitokia tikimybė perkėlus jo paieškas į Kauną. Laikas brangus - nepaskubant reikėjo apsidairyti ir skubėti lėtai, kad sumanytas darbas būtų atliktas laku ir gerai.
- Mes pas Giedrę dažnai ateinam, - suspirgo raidė B.
- Kas tie „mes“?
- Aš, sesė A ir J.(jotas). Čia labai smagu. Na, ne visuomet, - tikslino kalbos turinį: - Būna taip, būna anaip. Bet visuomet kaip eilėraščiuose – čia sąžininga.
- O! Koks palyginimas - kaip eilėraščiuose! Sąžininga! - nusišvietė Astė ir kreipdamasi į Ypatą: - Iš tiesų, kažkodėl retai čia užlystame.
- Kaip suprantu, Astė - irgi.
- Jūs man šiandien labai gražus, ponas Ypata, - pati sau netikėtai pasakė Astė: - Nematau prie jūsų šono muškietininko špagos, o gražus.
- Žmogui reikia susikaupti, bet kažkodėl to nedarom. Turbūt neužtenka laiko.
O paveikslą noriu pamatyti. Labai.
„Pati nežinau, kaip tą galiu padaryti, o žadu“,- pamąstė Astė ir atsikvėpusi kaip seniai seniai: - O čia laisva! Skraidyk! Mintyk! Skęsk kaip Čiurlionyje. Ir čia, karietoje, apie kiekvieną iš jų sakome: Erdvė. Nesuvoki jų apimties, bet jauti, kad jos savotiškos, kiekviena tik sau tapati. Net, sakyčiau, tik su savo kvapu, įtaiga, su savo dvasios prisilietimu. O! kad taip galėtų žmogus pasakyti žodžiu, kaip jaučia siela. Per žodį, deja, jau ateina blankūs dvasios pajautų atspindžiai.
- Ogo! Pirmą tokią tamstos kalbelę girdžiu. Dievas tavyje įmetė nemažą gabaliuką dangaus. Žinojau, jaučiau, numaniau, kad jo ten yra, bet kad tiek...
- Ačiū, mielas Ypata, už komplimentą. Šį kartą pati jaučiu save kitokią. Ar tik ne per šią erdvę? Ech, Giedre, kur tu? Grįžk! Būk! Gal tuomet viskas paprasčiau atrodys, negu dabar gebu suvokti.
- Tikrai tikrai erdvės nelygios, - vėl žioptelėjo raidė B. - Antai, prie pavartės dziedulis, Vidinis, dėdė Bartkus, bet jiems ten kvėpuoti sunkiau. Kodėl nepakviesti?
Ar kas draudžia, kai toks Giedrės paliepimas juodu ant balto: „Durys neužsidaro. Prašau nebandyti jas remontuoti“. Ė, išdykėliai, kvieskite dėdes, tetas. Reikia sunaikinti priežastį, kad tokios erdvės nebūtų užmirštamos.
Astė pakili, su tuo dangaus gabalu, kuris, pasak Ypatos, joje įmestas. Matant ją tokią gaivią, galima numanyti, kad Erdvių ir Dievo buvimas kažkuo irgi labai panašus - neapčiuopsi, nepastumsi, nesupilstysi kaip kavą į puodukus, neišgersi, o žinai, supranti, bijaisi tikėti, bet ir netikėti negali – yra Erdvė, yra Dievas. Ir jeigu kas pasako, kad Visatoje arba, pasak Vidūno, Visumoje yra tuščia vieta, tai tegali tik patarti dar kartelį persižegnoti. Bet Giedrės erdvėje atsitiko kitaip...
- Ačiū Dievui! Pagaliau! - kažkas giliai atsiduso aidu. Bet šitaip pašnibždėti tie trys žodžiai buvo nuostabūs. Atrodė, kad tik jie po erdvę tesklando. O paskui ramiai, lyg marių pavargęs ošimas:
- Neieškokite manęs. Aš su jumis, - pasakė tas kažkas: - Pabandykime visi sukurti M. K. Čiurlionio “Paną“. Gal mums pasiseks ir nereikės važiuoti jo ieškoti Druskininkuose ar Kaune. Ko reikia labiausiai, regis, kad turime. O žiūrovai te įvertins. Jie čia įžvalgūs ir reiklūs. Nemanau, kad leistų meluoti.
Ir kuomet mes, keturi vyrai – Tomas, Vidinis, Bartkus ir aš atėjome į Giedrės Erdvę, praleisdami priešais save ponią Citatą, vaizdas toks, kurio nupiešti žodžiu gal negebėsiu, bet akis kaustė mažasis dūdorius. Kaip įprasta, rankose laikė dūdelę, tačiau neatrodė, kad dabar ji jam svarbiausia. Atidžiai lyg kažką norėdamas atsiminti, žvelgė į Ypatą. Šis ponas irgi, pravėpęs lūpas, ištiesinęs nosį ir kaklą iš viršaus žiūrėjo dūdoriui į jo plaukuotą viršugalvį, o jo išvaizdoje, laikysenoje irgi švietėsi bandymas atsiminti.
- Dėde, o kur tavo ragai? - netikėtai paklausė dūdorius.
- Ragai?
- Trys ragai. Va čia, va čia ir čia, - pirštu viršum savo kaktos žymėjo dūdorius dėdės ragus: - O gal dar ir čia, gerai neatmenu, - bakstelėjo dešinėje galvos pusėje viršum smilkinio.
- Įdomu. Tikrai labai įdomu,- kaip iš po žemės prakalbo Ypata.
- Kodėl mes tokie apkiautę? O Viešpatie, pabark tu mus už tokį aplaidumą,- sukruto ponia Citata, bet tuoj vėl įsiklausė, lyg pasitardama su galingesniu kaip ir ką reikia daryti, kad Žemė ir Dangus suglustų vienybėje. Per neilgą laiką Giedrės erdvė pritvino spalvomis, joje įsirangė supratimas, kuomet žinai, kad tai, kas vyksta – vyksta ne be aukštesnės paramos. Dūdorius pakėlė dūdelę. Suvirpo melodija, kuomet pirmiausia reikia išgirsti keturiose eilutėse sukauptą muziką.
Tu groji pasaką Tamsos?
Argi Šviesos Karalius miręs?!
Virš žemės sužeistos rasos
Šešėliai demoniški irias –
- Giedrę, tu?
- Šaaa. Tyliau,- paprašė kuždesys ir, matyt, tai buvo, ko reikėjo, kad M. K. Čiurlionio paveikslas įsisiurbtų erdvėje. Nereikia drobės, dažų. Ir nėra mirties. Užtenka erdvės ir sugebėjimo siela pajausti juodų šešėlių šėlsmą. Ant Ypatos galvos iššoko ragai. Dvi pagrindinės žmogaus ir jo pasaulio spalvos - juoda ir balta - aidėjo, tvino, slūgo, krito ant akių, niršo, džiaugėsi, pyko absoliučioje tyloje. Šešėliai, šešėliai, šešėliai...
Jie draskos, spjaudosi liepsna
Ir kraują geria tartum vyną –
Štai prisikėlusi diena
Šerkšnuose saulę paskandina...
- Giedre, tu?- vėl ankstesnis klausymas.
- Šaaa. Tyliau, - vėl girdėtas kuždesys.
Ir gieda jau giria visa,
Kaip sutemos pro sielas slenka –
Godi šėtoniška Tamsa
Garsus keisčiausius fleitos renka...
Iš toli, net iš nežinia kur ataidi mielas širdžiai gerai pažįstamas Giedrės balsas.
- Čiurlionio paveikslas „Panas“, kurį dažniau vadinate „Dūdoriumi“, atspindi labai prieštaringas dvasinio pasaulio gelmes. Ir pats Panas yra pavaizduotas tarsi dialoge su savimi -Tamsos ir Šviesos kovos arenoje skendi visa šios drobės didybė. Esu parašiusi šiam paveikslui ciklą eilėraščių, kadangi vis nauju kampu pažvelgus į šią drobę, pasimato vis naujos ir naujos šio kūrinio gelmės....
O reginys vis jautriau, patikimiau įeina, įsibūna erdvėje ir tapatinasi M. K. Čiurlionio drobei „Panas“. Dūdorius su netylančia dūdele, Ypata su galvoje išaugusiais ragais, vienas kitą pažindami, nesutramdomai drumsčiasi žmogaus ir jo gyvenimo svarbiausiomis spalvomis. Štai akimirka, kai juodas gesina baltą, va kita, kai baltas užgesta juodame: diena - naktis, šviesa - tamsa... O Dangau, ateik, dabar jau tu čia reikalingiausias.
- Dieve! Dieve! taip ir nepavyko, padedant Giedrei, aplankyti šeimai Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų Kaune, - prabilo Jonas Bartkus ir palinko išeiti laukan.
- Jonai, kur?
Jonas Bartkus stabtelėjo ir:
- Einu ten, kur neseniai buvau. Sugrąžinsiu atgal juodžemį, kurį norėjau parsivežti į Jablonskynę Šakiuose. Te jis visuomet pasilieka ten, kur Ypatos ir jo talkos pasėtas. Dievas leidžia kiekvienam čia ateiti ir pabūti, matyti jo išaugintą derlių. O, kiek daug žmoguje juodos spalvos! Betgi ir baltos, ačiū Dievui, gal net nemažiau.
Ir vis pamatėme, kaip gražiai nusišypsojo Ypata, lengva ranka nuo galvos nukabindamas išaugusius ragus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2009-01-04 15:23:05
Labai džiaugiuosi, kad aplankė mane tokie NEPAPRASTI SVEČIAI...ir neapsakomai gera pabūvoti buvo toje draugijoje, dar kartą sugrįžti prie MKČ Pano, pasiklausyti iš jo dūdelės plaukiančios melodijos...ČIURLIONIS tarsi kosmosas begalinis...visada su meilia lauksiu JŪSŲ VISŲ...
Vartotojas (-a): Rykštė
Sukurta: 2009-01-04 10:50:22
Yra labai įdomių minčių ir frazių. Nors imk ir nusirašyk.
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2009-01-04 09:04:29
"O, kiek daug žmoguje juodos spalvos! Betgi ir baltos, ačiū Dievui, gal ne mažiau". Teisybę Jonas apie žmogų pasakė, ploju jam už tai.