Lietuje
Dabar aš sėdžiu lietuje,
ir tik tyla beldžiasi
į mano širdį.
Jausmai užrakinti
laiko erdvėje,
kurią mane gera prisiminti.
Kai buvome tada kartu
ir negalėjome paleisti vienas kito
ir milijonas bučinių,
kuriuos rytoj padovanosi kitai.
Aš nebejausiu šilumos,
nes nebėra tavęs šalia.
Dabar aš sėdžiu lietuje –
viena, šalta.
Šalta, viena.
Nes negali dabar
manęs tu apkabint.
Aš verksiu tyliai
ir neišgirs net vėjas.
Bet tai pajaus –
tavo širdis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): apideme
Sukurta: 2009-01-04 10:13:33
Na, sudėliota, na... gal, bet va perskaičiau ir užmiršau.... nėra burto.
Anonimas
Sukurta: 2009-01-03 21:54:11
Moksleivių kūryboje norėtųsi matyti kažką originalesnio, daugiau polėkio.Apie lietų, išsiskyrimą rašo dauguma paauglių-mintyse ar ant lapo, tai nesvarbu.Ieškok, tamsta, žodžio, ieškok savito stiliaus, nuoširdaus išgyvenimo. Lietus, žolė, meilė, išsiskyrimas visiems gerai žinoma-jautru ir t. t., bet kad tai būtų kažkas daugiau, reikia pateikti savitai. Ir paklausti savęs, ar aš tai išgyvenau? Nes kitkas yra melas. Šiaip poezijoje daug melo, teisybę parašyti būna sudėtinga. Dėl to dažniausiai tai negyva, netikra, neįtikinama. Ieškokit savos tiesos, savo išgyvenimo – ir tai bus unikalu, tikra, išgyventa ir gal mes patikėsim. Nuoširdžiai linkiu sėkmės.
Anonimas
Sukurta: 2009-01-03 21:38:54
"kurią mane gera prisiminti." - ?
Vartotojas (-a): nordas
Sukurta: 2009-01-03 21:26:32
Popsas.