Užtenka, užtenka tau drumsti ramybę,
Nereikia man tavo ašarų jau netikrų,
Drauge aš tave vadinau, o veltui,
Nes tai tik apgaulė, siekiant savo tikslų.
Kaipgi galima šitaip nekęsti žmonių?
Juk nieko nėra gražiau už ramybę...
Nepyk, negaliu, negaliu tau to neminėt,
O gal laiminga dabar jautiesi tu?
Nemeluok, kad dabar tau sunku,
Juk tai buvo tik tavo kvailos svajonės
Ir jos išsipildys, o taip, aš tikiu,
Bet tu – kaip ir kiti – negeri, labai negeri žmonės...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2008-12-08 22:17:35
Silpnai.
man tai ne poezija.
Anonimas
Sukurta: 2008-12-08 21:33:02
Būtent, kad tik jausmukai. Ir tokie nuogi...
Vartotojas (-a): O dabar
Sukurta: 2008-12-08 20:29:37
Audringas. Bet.... :) Juk kai kalbame kitam žmogui, įsivaizduodami skraidančią poeziją, renkamės žodžių junginius, kurie skraidina ligi debesų ir dar aukščiau. Mes juk pasakom daugiau nedu "skauda", "badas", "geras". Pasakom daugiau ( pvz. "sielos skauduliukas"), nes tada mintis tampa takesnė. Ir apskritai norisi žiedų, kurie atskleidžia akimirkos grožį: koks jis bebūtų skaudus, skraidinantis. Pasaulis mėgsta subtilumą. Linkiu surasti tai :)
Anonimas
Sukurta: 2008-12-08 20:26:43
Į jausmų skyrelį reikia kelti šį darbą...