Užtenka, užtenka tau drumsti ramybę,
Nereikia man tavo ašarų jau netikrų,
Drauge aš tave vadinau, o veltui,
Nes tai tik apgaulė, siekiant savo tikslų.

Kaipgi galima šitaip nekęsti žmonių?
Juk nieko nėra gražiau už ramybę...
Nepyk, negaliu, negaliu tau to neminėt,
O gal laiminga dabar jautiesi tu?

Nemeluok, kad dabar tau sunku,
Juk tai buvo tik tavo kvailos svajonės
Ir jos išsipildys, o taip, aš tikiu,
Bet tu – kaip ir kiti – negeri, labai negeri žmonės...