Neskubėk išvykdams, broli mielas,
Kiemo vartų sandariai užvert.
Lieka juk vanduo šaltiny gėlas,
Gal ištroškęs grįši atsigert.
Laukia čia tavęs gimtasai kraštas,
Saugo tavo pėdas ant takų.
Tas laukų, miškų margasai raštas
Išgyventi duoda mums jėgų.
Ilgesys į širdį tarsi vinys...
Juk sulauksi vienąkart rudens.
Vai, gailėsies paliktos Tėvynės,
To šaltinio ir gaivaus vandens.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2008-11-26 17:02:30
Lyg daina...
Vartotojas (-a): jolija
Sukurta: 2008-11-26 16:23:30
Senoviškas. Pirmoji strofa visgi buvo užkabinus, bet toliau nebepatiko
Anonimas
Sukurta: 2008-11-26 15:46:21
Kažkoks didaktiškas...
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2008-11-26 15:18:49
Nežinau, man nepatiko nors tu ką.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2008-11-26 13:14:41
...labai patiko...Tėvynės antros pasauly nėrasi niekur ir niekada...
Anonimas
Sukurta: 2008-11-26 12:34:06
mhm.. emigracija. visada buvo ir bus skaudi tema.
patiko tos kiek archaiškos galūnės. pagyvina ir pasodrina tekstą
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2008-11-26 12:03:32
Nuoširdus. Teisingas.
Te taip ir būna.