Santrauka:
O žingsniai pupt ir pupt dienoj naktyj, dienoj - naktyj...
Pasiremiu lazda
Ir vėl žingsneliai pupt ir pupt
It pupos, krisdamos ant kelio.
- O kaipgi!
Kol bent truputėlį paslankus,
Einu, krypuoju
Per dievulio duotą dalią.
Laimingas, kol kelionėje,
Kol akimis į šviesą įsisiurbęs.
Stotelės greitos poilsį dalija.
Pasako žmones:
Vaikšto kaip stebuklas -
Nei mirt nemoka,
Nei gyventi.
O žingsniai pupt ir pupt...
Dienoj, naktyj kaip poteriai,
Pabirę nuo rožančiaus -
Kartais lazda pabėga,
Kartais - vardas,
Nukritęs užmarštyj,
Nemoka atsiminti.
Gražu, kuomet esi
Nepaisydamas kur,
Iš kur ir kas - - - -
Kelionėje išėjus, reikia ją užbaigti -
Laike sustosiu ties širdim.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2008-11-25 14:23:14
...labai prasmingai ir jaudinančiai skamba GYVENIMO STEBUKLAS taip jausmingai ir gražiai apdainuotas...O branginti šią dovaną retas moka...DIDELIS AČIŪ UŽ TAI JUMS, PELĖDA
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2008-11-25 10:32:28
Pasiremiu lazda
Ir vėl žingsneliai pupt ir pupt...
Laimingas, kol kelionėje,
Kol akimis į šviesą įsisiurbęs.
Taip gražiai, taip paprastai, kad norisi ir norisi skaityti. Sėkmės!
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2008-11-25 09:15:39
labai labai. pasiimu.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2008-11-25 08:33:21
Tie žingsneliai tarsi Širdies pulsavimas. Labai gražiai apsakyta žemiška kelionė. Išmintis padrąsina, ne tik žingsniuojant su lazda...
sukelia minčių;
Kiekviena diena
Tau skirtas Piligrimas
Sugrįžti į save - -
Atgal į širdį
Ačiū Jums.
Vartotojas (-a): klevas
Sukurta: 2008-11-25 08:05:21
Gražu, kuomet esi
Nepaisydamas kur,
Iš kur ir kas - - - - šiltas ir šviesus senolio pasakojimas, graži kelionė. Taip ir norisi prisėdus vaikams paskaityti. Ir visai nesvarbu, kad jie jau dideli...
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2008-11-25 07:26:30
ties širdimi toliau keliausi
Anonimas
Sukurta: 2008-11-25 00:24:19
Kol judi tol gyvas. Svarbiausia kažką veikti, nepasiduoti.
Pažinojau vieną tikrai nuostabų žmogų, gaila, kad jo jau nebėra kartu tarp mūsų, bet jis iki paskutiniųjų žingsnių judėjo, stengėsi kažką palikti, kažką suteikti kitiems, tiesiog spinduliuodavo gerumu ir nuoširdumu, kiek pamenu net pyktai pykti nemokėjo: būdavo subars, o paskui viską juokais paverčia. Geras žmogus, o lazda jam buvo neatskiriama dalis, bet dėlto jis niekada nesiskundė, užsimena puse žodžio, matai, kad sunku, bet nedejuoja ir toliau savo žingsneliais per taką pupt ir pupt...
Gražus eilėraštukas vien tuo, jog mintyse galiu susikurti realų vaizdą, galiu prisiminti, nors ir rašyta apie kitką. Ačiū.
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2008-11-25 00:14:33
Senoliškas kalbėjimas:)
man ši labiausiai:
Gražu, kuomet esi
Nepaisydamas kur,
Iš kur ir kas