Pasiremiu lazda
Ir vėl žingsneliai pupt ir pupt
It pupos, krisdamos ant kelio.
- O kaipgi!
Kol bent truputėlį paslankus,
Einu, krypuoju
Per dievulio duotą dalią.
Laimingas, kol kelionėje,
Kol akimis į šviesą įsisiurbęs.
Stotelės greitos poilsį dalija.
Pasako žmones:
Vaikšto kaip stebuklas -
Nei mirt nemoka,
Nei gyventi.
O žingsniai pupt ir pupt...
Dienoj, naktyj kaip poteriai,
Pabirę nuo rožančiaus -
Kartais lazda pabėga,
Kartais - vardas,
Nukritęs užmarštyj,
Nemoka atsiminti.
Gražu, kuomet esi
Nepaisydamas kur,
Iš kur ir kas - - - -

Kelionėje išėjus, reikia ją užbaigti -
Laike sustosiu ties širdim.