Balsas (naktis)

[4/4]

Tai galėtų būti nuotrauka. Tavo ir mano. Sužlugdytas, po lipnia nuo prakaito anklode besislepiantis žmogus. Žmogus, kurį kausto neįsivaizduojamas siaubas. Čia tikriausiai būtum tu. Tavo galvugalyje tupi kraupus ir šiurpinantis sutvėrimas (matyt, aš). Antro tokio net Kingo romanuose nerastum. Tikras siaubūnas, pabaisa. Vos ne slibinas Goriničius.
Tik rimtas.

Noriu, kad dabar, paliktas, vienas, nematomas, tuščias ir išsigandęs – toks, koks esi be savo šypsenų ir atspindžių, be pakaušin įremtų žvilgsnių, kurie tavo košmaruose virsta šautuvų vamzdžiais, be saldaus melo… Noriu, kad prisimintum save šiandien. Bent vieną sekundę, kai negalvojai apie tai, kaip tave mato kiti. Kai nebuvai vien tik indas, kuriame laikinai apsigyvena vis naujas ir naujas šeimininkas. Noriu, kad prisimintum bent vieną akimirką, kai tau skaudėjo. Ne, ne tavo susikurtiems stereotipams, o tau. Negali? Tai, kaip ruošiesi man įrodyti, esąs gyvas? Kaip ruošiesi manęs atsikratyti, jei tokios sąvokos, kaip "Tu" – net nėra? Kaip sakai? Ryte? Taip. Gera logika. Tarkim ryte, bangų ir dalelių mistika...
Bet ryto dar teks sulaukti.

O kol kas... Miegi? Hmm. Gerai. Miegok. Papasakosiu tau sapną.

Kuo norėtum būti? Baronu, hercogu, imperatorium? Gal būsiu senamadiškas, ir vadinsiu tave Karaliumi. Vardo nori? O velniam tau vardas. Neturi jo tikrovėje, apsieisi ir sapne. Taigi esi Karalius. Gyveni pilyje, su daugybe langų, durų ir žmonių. Sėdi savo soste ir esi laimingas. Diena iš dienos. Mylimas savo pavaldinių. Niekada nesijauti vienišas, nes sosto menėje - daugybė veidrodžių ir daugybė laimingų dvariškių atspindžių. Tu gal dar ir negali vadintis Karaliumi Saule, bet Karaliumi Kometa – drąsiai. Netgi, sakyčiau, pelnytai. Kol vieną naktį pasklinda žinia: "Drakonas ateina".
Jau baisu?

Tu žinoma netiki, nes tavo tobulame sapne visokiems ten drakonams ne vieta. Nelaimei, Drakonas užmiršo pasiteirauti tavo nuomonės. Visgi, jis mandagus. Jis prieina prie tavo pilies. Jis pabeldžia į tavo vartus. Švelniai švelniai. Ir Karaliaus menės veidrodžiai skyla. Dvariškius apima panika. Tu pasiunti alavinius kareivėlius, savo mintis ir šaltus skaičius, kurie ima baksnoti Drakoną kaprizingais ir geliančiais objektyviais veiksniais. Ir tada drakonas kvėpuoja. Ugnimi? Šalčiu? Tu pasakytum siaubu ir griaunančia destrukcija. Aš gi sakau, gyvenimu ir laisve. Kareivėliai lydosi ir nuteka į griovius, objektyvumas užšąla ir virsta milijardais smulkių snaigių, liepsnojantys veiksniai kyla į dangų. O tavo veidrodžiai su dvariškiais krenta ant grindų.

Drakonas jau nesibeldžia. Po sidabru tviskančiais žvynais siautėja stichijos. Savo deimantiniais nagais jis braižo akmenines sienas, griauna bokštus, vienu smūgiu suskaldęs vartus... Jis įžengia į kiemą, užverčia nasrus į viršų ir riaumoja. Tada, su siaubu, pakyli iš sosto. Dairaisi po milžinišką menę ir nieko nebesupranti. Nebėra dvariškių, šypsenų, akių. Salės centre stovi maniakiškai išsiviepęs manekenas, ir kraupi jo grimasa atsispindi nuo begalybės ant grindų besivoliojančių šukių. Viskas, kas liko iš tavo kreivų veidrodžių karalystės. Ir tu eini į kiemą, brendi per šukes, bet to nepastebi. Tu eini į kiemą, kur po chaotiškais mėnulio skliautais riaumoja Drakonas. Žengi į šešėlį. Ir Žvėris nutyla. Žiūrėk į jį. Visa, kam iki šiol taikei sąvoką "gražu" išblanksta ir dingsta tamsoje. Ir neapgaudinėk savęs, beprasmiškai murmėdamas, kad Drakonas netikras, nelogiškas ir neracionalus. Fantazijos žaismas. Drakonas kur kas tikresnis, nei tu pats. Tik truputį kitaip. Tas "truputis" slypi giliai (gal ir paviršutiniškai) tavyje. Ir to "trupučio" pakanka. Užuot ištiesęs ranką ir palietęs svajonę, tu suabejoji. Tavo abejonės prikelia alavinius kareivėlius, ir jie su nauja jėga puola Drakoną, įkalintą tavo kieme, tavo žvilgsnyje, tavo abejonėje. Tavo abejonės suteikia sparnus šukėms, ir šios nukerta Drakono sparnus, nulaužia deimantinius nagus, sutrupina jo žvynus, nes čia jau galioja tavo logika, paremta baime ir netikrumu. “Ir gimė žmogus – baimės vergas”*. Bet tau vis dar negana. Tavo abejonės iššaukia aušrą. Ir šviesa sudegina Drakoną, sudegina jo sielą...
Kaip sakai? Ach, taip. Atleisk, pamiršau.
Tu teisus: "bangos ir dalelės". Akimirka, ir viskas baigta. Tu nori šaukti, veržtis į priekį, nuplėšti saulę nuo dangaus... Naivu, joks žmogus negali to. Tai prieštarautų fizikai. Ką turi omenyje sakydamas: "Betgi aš ją iškviečiau!"? Man regis, tu kliedi. Saulė pateka ir leidžiasi. O drakonai (koks dar Drakonas?) neegzistuoja.

Staiga pasijunti keliamas ant rankų, alavo kareivėliai neša tave į pakrypusį sostą, jų apdegusios, karščiu ir mirtim atsiduodančios rankos neleidžia tau net krustelėti. Kol sparnuotos stiklo šukės prikala tave prie sosto. Kol išpiešia kruviną šypsena tavo veide. Saulės šviesa įsiveržia į menę, ir šukėse prikelia gyvenimui kaukėtus vaiduoklius. Nebematai kraupiosios kaliausės salės viduryje. Aplink tave šoka šimtai dvariškių. Jų šypsenos ir akys. Šypsenos ir akys. Diena iš dienos. Valdai, Karaliau, esi laimingas.

Tik tavo rankose belieka maža, suskeldėjusi sidabro plokštelė. Nori ją pavadinti žvynu, bet jau nebežinai kodėl. Išsaugok ją iki kito sapno, gal tai padės tau nedvejoti. Nors tikriausiai nepadės...

O dabar metas prabusti.

Tyli. Galime ir patylėti. Jau nebeilgai liko laukti. Įtikinėji save, sakai, kad šį kartą viskas bus kitaip. Pažadi nebeužmiršti. Pažadi liautis žaidęs. Ir daug dar ko pažadi. Nesikelk. Nežiūrėk į mane. Vis vien nepamatysi to, ko, galbūt, taip nori. Geriau žiūrėk. Pro langą. Aušra nurausvina kambario lubas. Purpuru. Tai kur kas gražiau, nei sidabras mėnesienoje... Sidabras mėnesienoje?
Kas per kliedesiai?

Trumpas pyptelėjimas. Aš jau eisiu. Pro tavo langą liejasi bangos ir dalelės. Akimirkai stabteliu ir giliai, po Vytautu ir Makiaveliu, po nebaigtais eilėraščiais ir apsakymais, nebaigtomis miniatiūromis ir novelėmis, giliai po nebaigtu tavo gyvenimu, paslepiu mažą stiklo kamuoliuką... Kodėl kamuoliuką? Na, nereikia sapnais pasitikėti aklai. Kartais ne viskas yra taip, kaip atrodo.

Ir. Paskubėk su savo veidu. Vakar neteisingai nustatei žadintuvą. Dabar turi tik devynias minutes...



(*Michael Moorckok "Kalavijų Rikis")
Lavonas

2008-11-22 01:08:37

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Anonimas

Sukurta: 2008-12-23 19:34:21

idomu, vaizduote zadina

Vartotojas (-a): Lavonas

Sukurta: 2008-11-22 22:55:59

Dėkui, kas nepatingėjote paskaityti ir parašyti nuomones.

Vartotojas (-a): jovaras

Sukurta: 2008-11-22 21:01:25

perskaičiau visas keturias dalis. kūrinys nelabai patiko. pritrūko gal veiksmo, įtampos. paprastos, pilkos keturios dalys.

Anonimas

Sukurta: 2008-11-22 12:59:54

Buvo įdomu, taigi ačiū už visas keturias dalis, kurios kaip ir tie laiko tarpsniai (rytas, diena, vakaras, naktis) yra skirtingos. Ši kažkuo priminė pasakas, senai pamirštas, ar bent jau apdulkėjusias atminty, tas, kuriose bėgiodavo kareivėliai, karaliai ir slibinai...

Vartotojas (-a): Pelėda

Sukurta: 2008-11-22 06:33:44

Kliedesėliai, bet tokie, kurie žmones aplanko ir todėl verti, kad ir lavono plunksnos.
Fantazijų daugiau negu daug.
Pabyra nemažai "protingų" minčiu ar matymų, pajautų.