Neiškopsi iš mano liūdesio –
duobė vis gilėja.
Nekasu jos, veriasi smegduobės
lyg virpančios žemės
žaizdos, kuriose jau kitaip
vanduo laikmačiais laša –
iš manęs į kitą mane.  

(ne)išsigąsk -
vakar miriau žmogžudžiu,
atgimiau vabalu šiandien.

Neužuosi plevenančio skirtumo,
biografijoj rašto nežinančio
ranka
bus parašyta –
vienišas, nors ne vienas,
svetimas, bet suprastas.

Tik baltas popierius,
juodžiausia smala apteptas:
taip naktys užkloja aušras
akių, kurios jau tapo jūrom
nuo ilgesio sūrumo.
Todėl rašau ant paskutinį
kartą šitaip žalio lapo:

(ne)užpilk duobės
kasdienos šukėm, kurios
lyg sukruvinti baltų lelijų
lapai krenta krenta krenta,
būti noriu – kad ir
per giliai panirus.