glostau ir glostau Tavo rankas –
lyg gėdydamasi slepi po prijuoste

iš lentynų trauki pageltusiais lapais
knygas ir kartoji –
daug mums reikia išmokti

neklausi kaip gyvenu
tik nepastebimai į krepšį dedi
kvepiančius obuoliais pyragus
nuo vargų įsimetusių neaimanuoji

bet šiandien kitaip –
akys po aikštę bėgioja
klausi nuolat vaikų

ko ta moteris iš manęs nori
ko ji vaikšto šalia
balta skepeta plaukus apgobusi
vis moja ir moja ranka
pro medžius į užgesusius tolius

už lango tik varna juoda ir vėjas
glosto paslėptus Tavo skruostus