moteriai balta skepeta
glostau ir glostau Tavo rankas –
lyg gėdydamasi slepi po prijuoste
iš lentynų trauki pageltusiais lapais
knygas ir kartoji –
daug mums reikia išmokti
neklausi kaip gyvenu
tik nepastebimai į krepšį dedi
kvepiančius obuoliais pyragus
nuo vargų įsimetusių neaimanuoji
bet šiandien kitaip –
akys po aikštę bėgioja
klausi nuolat vaikų
ko ta moteris iš manęs nori
ko ji vaikšto šalia
balta skepeta plaukus apgobusi
vis moja ir moja ranka
pro medžius į užgesusius tolius
už lango tik varna juoda ir vėjas
glosto paslėptus Tavo skruostus