Mano kūnas jau
nebe tavo duona
pažinimo alkiui numalšinti
bibliotekų lentynose slepiasi
grįžimais į dabartį.
Knyga – aš šiandien.
Kita – dabar vėl aš.
Nesibaigia dalijimaisi...

Ugnies kalnai iš akių
uždega nebūtis.
Žūva miestai, jau begales
kartų mirę, bet ar nepasistengsi
dėl praeities idiliškos.

Ažūras mano oda,
niekur ja nenukeliausi,
tik į krūvas pelenų,
jose sielų zuikučiai
pešasi – kuris
akins
        akins
                 akins
?

Nepraregėk.
Mano kūnai išsigimę
nuo liūdno kosmoso gaudesio.