Jie juodu rašalu
vis teršia mano baltą lapą.
Jie braižo, spaudžia,
jie lapo grožio netausoja.
Jį glamžo, plėšo.
Plėšo ir didžiuojas.
Pasaulis guli jiems po kojom.
O jie manim juk tik naudojos.
Savom mintim nebeturiu aš vietos,
jie visą vietą sunaudojo.
Ir jei aš gaučiau naują lapą,
Padėčiau aš jame tik vieną tašką.
Jis reikštų pabaigą
ir kažko naujo pradžią.
Nuo saulės akinius nešiočiau.
Daugiau klaidų nebekartočiau.
Neleisčiau būt apakinta
klastingų saulės spindulių.
Dabar vien juodą aš matau.
Ir baltas lapas prirašytas.
Jau niekad taip nebus,
kaip buvo iš pradžių.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2008-11-10 20:02:31
Pradedančiojo kūryba. Prisijungiu prie Gedimino nuomonės.
Per daug pasikartojimų, per mažai išraiškos.
Vartotojas (-a): dzhiuzepe
Sukurta: 2008-11-10 18:42:30
Gediminas - o kokia prasmė vartot tuos ale protingus, vaizdingus ir kitokius žodžius vietoj tų, paprastų? taip kūrinys gaunasi prikrautas bereikalingo šlamšto ir mintis palieka visiškai nesuprasta.. tik beprasmis gilinimasis į kiekvieną žodį, surandant vis kažką naujo, ko iš tikrųjų net nėra..
Anonimas
Sukurta: 2008-11-10 18:34:13
Perskaičiau ir nesupratau, kas tie JIE? nors JIE paminėti net 6 kartus - tai jau per daug.
Toks jausminis darbas, kad ir ne apie meilę, bet nepaliko įspūdžio, nes vartojami įvaizdžiai - labai buitiški - saulė, akiniai, taškas, lapas ir juoda - balta.
SĖKMĖS.
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2008-11-10 18:34:03
juoda patirtis (?) Jau niekad taip nebus