Jie juodu rašalu
vis teršia mano baltą lapą.
Jie braižo, spaudžia,
jie lapo grožio netausoja.
Jį glamžo, plėšo.
Plėšo ir didžiuojas.
Pasaulis guli jiems po kojom.
O jie manim juk tik naudojos.
Savom mintim nebeturiu aš vietos,
jie visą vietą sunaudojo.
Ir jei aš gaučiau naują lapą,
Padėčiau aš jame tik vieną tašką.
Jis reikštų pabaigą
ir kažko naujo pradžią.
Nuo saulės akinius nešiočiau.
Daugiau klaidų nebekartočiau.
Neleisčiau būt apakinta
klastingų saulės spindulių.
Dabar vien juodą aš matau.
Ir baltas lapas prirašytas.
Jau niekad taip nebus,
kaip buvo iš pradžių.