Apleistų dvarų
pakelės vilkdalgiais
vilnija pamišimas
vakaro,
kada supranti, jog
neturi namų,
tikėjimo
ir, pagaliau, savęs.

Išbyrėjai Kūrėjui
tarp pirštų, kai smiltis
bandė surinkti.
Ištroškus upėms neturėjo
liūties kūnui palaiminti.
Dievas, ko gero, buvo senas,
pamiršo įkvėpti
viltim sultingos gyvybės.

Kada tai buvo?

Kada dievas mylėjo žemišką moterį,
kuri mylėjo dievišką vyrą.

Galbūt kasdien
kartojasi iš naujo -
taip niekad negimsti,
tik vakarais matai
trumpametražį
gyvenimą – į tavo vardą
nesuplaukia debesys,
nesuteka upės.