Matau, kasnakt žvaigždė nukrinta,
Ir tamsoje surast save
Sunkiau, kiekvienu ryto žvilgsniu
Kai paskęstu aš tyloje.
Matau, svajonę neša vėjas
Ir iš manęs, ne į mane.
Aš taip šaukiuos lengvesnio kelio,
Nors nujaučiu, neverta, ne.
Tik ta žvarbi gėla aplinkui –
Ji daug sunkesnė nei tiesa,
Kuri mane gaivinti bando
Tikėdama, kad gal dar Ta.
Štai žodžiai tampa juodas niekas,
Kai jie suklumpa – praraja.
Mane surasti delnas bando,
Nors aš arti, bet jau ne čia.
Ewila
2008-10-19 19:37:44
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): jovaras
Sukurta: 2008-10-19 19:48:22
turi būti ne lenvesnio kelio, o lengvesnio kelio. Ramunė pataisys. dabar apie patį eiliuką. pradžia daug žadanti, intriguojanti. paskui ta intriga kažkur dingsta ir atsiranda banalumas. turiu omenyje trečią eilėraščio eilutę. pabaiga patiko. paslaptis išlieka.
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2008-10-19 19:42:33
kalba iš anapus. Gal čia artėjančios Vėlinės suveikė.