Matau, kasnakt žvaigždė nukrinta,
Ir tamsoje surast save
Sunkiau, kiekvienu ryto žvilgsniu
Kai paskęstu aš tyloje.

Matau, svajonę neša vėjas
Ir iš manęs, ne į mane.
Aš taip šaukiuos lengvesnio kelio,
Nors nujaučiu, neverta, ne.

Tik ta žvarbi gėla aplinkui –
Ji daug sunkesnė nei tiesa,
Kuri mane gaivinti bando
Tikėdama, kad gal dar Ta.

Štai žodžiai tampa juodas niekas,
Kai jie suklumpa – praraja.
Mane surasti delnas bando,
Nors aš arti, bet jau ne čia.