tik ženklas klykiančiam
burna aplipusi lapais
rudenio akys mato
į ausį kalba gyvybė
glusteli prie akmens
trūkinėja tyla
dusulys piešia simbolį
žiovauja laikas
pranašas nemėgsta
pralaimėjusiojo
bąla dangui grūmojęs pirštas
atnašų raudonis nuteka
pamėlusiom lūpom
renka po klystkelį klumpančiam
aukurą bando nuplauti
spingsulė atmintyje
dovanotu laikrodžiu prakalba
apglėbia skolinta skara
pečius negyvento gyvenimo
sąžinei mezga kepurę
sparnas
sparnas užsidegė
spragteli į kaktą
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2008-10-08 13:20:51
Rudens grožis, skaudokas... nelepinanančio gyvenimo atspalviai prasišviečia per siurrealistiškai atveriamus vaizdus.
Tarpe gausios rudeniškos poezijos išsiskiriantis perteikimo būdas, savitai ir žaviai žadinantis mintį.
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2008-10-03 18:30:35
Man atrodo, kad čia mums visiems komentuojantiems reikalinga po
sreigtelį į kaktą.
Aš, Žaltuk, čia juokauju, bet ir teisybės stengiuosi bent kiek pasakyti.
Mano supratimu, parašyta čia dar anksčiau, dar tuomet, kai sąžinei nebuvo numegzta kepurė.
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2008-10-03 13:48:14
Nuoseklus kalbėjimas.
Anonimas
Sukurta: 2008-10-03 13:18:30
Jausmingai ,gyvai ....
>sąžinei mezga kepurę<