tik ženklas klykiančiam
burna aplipusi lapais
rudenio akys mato
į ausį kalba gyvybė
glusteli prie akmens

trūkinėja tyla
dusulys piešia simbolį
žiovauja laikas

pranašas nemėgsta
pralaimėjusiojo
bąla dangui grūmojęs pirštas
atnašų raudonis nuteka
pamėlusiom lūpom
renka po klystkelį klumpančiam

aukurą bando nuplauti
spingsulė atmintyje
dovanotu laikrodžiu prakalba
apglėbia skolinta skara
pečius negyvento gyvenimo
sąžinei mezga kepurę

sparnas
sparnas užsidegė
spragteli į kaktą