Santrauka:
Užgriuvo sielą sielvartu nykimo reginiai
Dėkoju tau, akimirka,
kad tu, įstrigusi į laiką,
neblėsti –
moki būt šalia.
Net nežinau,
kas šitokį mane dar laiko
su sauja smėlio,
su pušim žalia,
kas titnagą su angelais
greta širdies krūtinėje įkėlė.
Pasisuku atgal –
tiktai už žingsnio
baigias Lietuva.
Įsikimbu ir rankom, ir dantim –
O, neiškrisk, Senovės sodžiau,
Gudų šalin!
Keliais kiemais
Prie geležinkelio dejuoja
Toks vienišas, kad, regisi,
Numirti nebaisu.
Sustojo traukiniai –
į Druskininkus Vilnius nevažiuoja,
į Gardiną – taip pat, deja.
Užgriuvo sielą sielvartu
nykimo reginiai –
pasėtos varno pupos – sodžiai –
nieku lieka...
Žinau, laimingi metų neskaičiuoja,
bet kai lazda su dviem galais,
ja noris tvot likimui į dantis,
kad nesikandžiotų kaip maras –
vaizdai tokie,
kuomet net ir mirtis kita.
Išeina seniai pro namų duris,
o jau sugrįžt atgal nemoka –
taip dilgėlyne numirė Klimas Piestys –
nebuvo kam išėjusio ieškoti,
Jis – paskutinis pro duris...
Na, ko tyli, o varne?
Neprašai, kad nuo peties
dangun įmesčiau?
O gal – argi svarbu,
kaip miršta žemėje žmogus?
Svarbiau, kaip lig mirties gyvena.
Dar gajesni
išėjo kur geriau,
o palikti pyragų nekepa –
dar žvakė po žvakelės –
ir išdegs
visa ugnis,
sutilpusi gyvybėje žmogaus.
Taip Piesčiuose,
taip Šklėriuose,
taip ir Senovėje...
Maža stotelė.
Mažas kaimas
toks vienišas,
kad net numirti nebaisu.
Čia – pakraštėlis Lietuvos
kaip grybas pūvantis
iš koto virsta...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): moli
Sukurta: 2008-09-10 22:48:20
Dėkui, sielos apsivalymas skaitant tokią vaizdžią ir nuoširdžią kūrybą.
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2008-09-09 22:58:45
Žinot ką, kiek mes galim apie tuos Šilinius skaityt ir skaityt jų nematydami.
Sėdam kartą Vilniuj į Marcinkonių traukinį [10 00] val ir riedam į Šilinių žemę. Vakare grįžtam.
O Pelėda - mūsų ekskursijos vadoooooovas.
Vagone visiems tik rodo ir pasakoja, tik rodo ir pasakoja :)
Kas už???
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2008-09-09 22:50:05
Oi, vargas man su Tavim, Pelėdėli :)
Žmonės, nenyksta Pelėdos Šiliniai. Ten tokia stipri dvasia ir tokia giedra aura, kad pabuvęs atgauni ir dvasią, ir kūną!!!
Maža stotelė.
Mažas kaimas...
Nors traukiniai pro Šklėrius jau nevažiuoja...
Bet Dzūkijos Kaimo Dvasia gyyyyyva.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2008-09-09 19:55:12
Na kas gi ........"kas titnagą su angelais greta širdies krūtinėje įkėlė....."????
na ir mokate, Pelėduk, pluksnele į kitų širdeles rašyti......
Vartotojas (-a): Pilvotukas
Sukurta: 2008-09-09 19:39:27
Gerai pagauta laiko realija. Deja, laiko nenustabdysi.
Kaip Trakų pilis - sienos dabar nebegriūva, bet jos negyvos.
Taip ir sožius ar kaimas. Rumšiškės - ne Lietuva, o tik muziejus.
Taip, '' Jis - paskutinis pro duris...'', nes išėjo ... negrįžti.
Vartotojas (-a): tyluma
Sukurta: 2008-09-09 19:25:11
"Maža stotelė.
Mažas kaimas
toks vienišas,
kad net numirti nebaisu."...- Viskas čia gražu,kai MOKAME"PRIIMTI tai,ko negalime pakeisti".
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2008-09-09 18:39:09
aukšto meninio lygio kūrinys.Pritariu Kaimynui-skaitant suvirpa širdies stygos.
Vartotojas (-a): Sodininkas
Sukurta: 2008-09-09 12:42:31
"O gal - argi svarbu
kaip miršta žemėje žmogus?
Svarbiau - kaip lig mirties gyvena" - tikra tiesa. Įdomus kūrinys, kupinas prasmingų pamintijimų ir vaizdinių. Kiek tokių kaimų, vietovių, vienkiemių ne tik Lietuvos pakraščiuos. Dėkoju, mielas Pranai už dvasios suvirpinimą...
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2008-09-09 08:42:15
Čia - pakraštėlis Lietuvos
kaip grybas pūvantis
iš koto virsta...
Skaudžiai...
Anonimas
Sukurta: 2008-09-09 07:53:06
..." nykimo reginiai..." skaudulinga tiesa...suvirpina Sielą...Amžinoji kaita, ką bedarytum, kitaip nebebus...
Prasmingai gražus kūrinys, mielas Pranai.