Dėkoju tau, akimirka,
kad tu, įstrigusi į laiką,
neblėsti –
moki būt šalia.
Net nežinau,
kas šitokį mane dar laiko
su sauja smėlio,
su pušim žalia,
kas titnagą su angelais
greta širdies krūtinėje įkėlė.
Pasisuku atgal –
tiktai už žingsnio
baigias Lietuva.

Įsikimbu ir rankom, ir dantim –
O, neiškrisk, Senovės sodžiau,
Gudų šalin!
Keliais kiemais
Prie geležinkelio dejuoja
Toks vienišas, kad, regisi,
Numirti nebaisu.
Sustojo traukiniai –
į Druskininkus Vilnius nevažiuoja,
į Gardiną – taip pat, deja.

Užgriuvo sielą sielvartu
nykimo reginiai –
pasėtos varno pupos – sodžiai –
nieku lieka...
Žinau, laimingi metų neskaičiuoja,
bet kai lazda su dviem galais,
ja noris tvot likimui į dantis,
kad nesikandžiotų kaip maras –
vaizdai tokie,
kuomet net ir mirtis kita.

Išeina seniai pro namų duris,
o jau sugrįžt atgal nemoka –
taip dilgėlyne numirė Klimas Piestys –
nebuvo kam išėjusio ieškoti,
Jis – paskutinis pro duris...

Na, ko tyli, o varne?
Neprašai, kad nuo peties
dangun įmesčiau?
O gal – argi svarbu,
kaip miršta žemėje žmogus?
Svarbiau, kaip lig mirties gyvena.
Dar gajesni
išėjo kur geriau,
o palikti pyragų nekepa –
dar žvakė po žvakelės –
ir išdegs
visa ugnis,
sutilpusi gyvybėje žmogaus.
Taip Piesčiuose,
taip Šklėriuose,
taip ir Senovėje...

Maža stotelė.
Mažas kaimas
toks vienišas,
kad net numirti nebaisu.
Čia – pakraštėlis Lietuvos
kaip grybas pūvantis
iš koto virsta...