Zuikutis pamilo dangaus sesę
žvaigždę,
Susiruošė ją nuskint nuo
dausų.
Pasiėmęs reples ir ilgas
kopėčias,
Pakibęs ant mėnulio, šoko į
žvaigždes.
Nutraukęs kaip segtuką žvaigždę
ryškiausią,
Pakabino oloje ant sienos ją
gražiausią.
Nemiegojo, tik grožėjos
spindėjimu meiliu,
Kol pavirto žvaigždė
akmeniu pilku.
Pravirko zuikis ašarom
sūriom
Ir metė žvaigždutę į dangų
rankom atbulom.
Suspindi ji vėl danguj ryškiausia
visų,
O zuikis spėjo tada pamilti morkas
daržų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): tyla pajūry
Sukurta: 2008-08-29 18:44:40
:)
Anonimas
Sukurta: 2008-08-29 18:07:32
Mat koks nedorėlis zuikis, o kur gi amžina meilė? Negi vien dėlto, kad nuvyto nebereikia mylėti? Pala, susitiksiu aš jį darže su tom paleistuvėm morkom, atskaitysiu tada moralą apie meilę!