Zuikutis pamilo dangaus sesę
žvaigždę,
Susiruošė ją nuskint nuo
dausų.

Pasiėmęs reples ir ilgas
kopėčias,
Pakibęs ant mėnulio, šoko į
žvaigždes.

Nutraukęs kaip segtuką žvaigždę
ryškiausią,
Pakabino oloje ant sienos ją
gražiausią.

Nemiegojo, tik grožėjos
spindėjimu meiliu,
Kol pavirto žvaigždė
akmeniu pilku.

Pravirko zuikis ašarom
sūriom
Ir metė žvaigždutę į dangų
rankom atbulom.

Suspindi ji vėl danguj ryškiausia
visų,
O zuikis spėjo tada pamilti morkas
daržų.