Santrauka:
Mažam Osetijos berniukui
*****
Kaip garsiai plaka tavo širdelė, mažas kalnieti--
Palieti Paukščių mėlyną Taką, sidabro kietį,
Namų degėsį, peleno tylą ir juodą žvaigždę--
Kalnai pasvirę į juodą naktį, kalnai nebaigę
Tau padainuoti lopšinę upių, upių skaidriųjų
Paukščiais pakilo skristi į snaigę virš skausmo tujų--
O slėniuos tirpsta tuopų šešėliai, ilgai dejavę,
Akmenys skeldi ir aprasoja gelstantį javą--
O tu paklydęs tyloj žvaigždėtoj kaip piligrimas--
Taip graudžiai kvepia sidabro mėtos, iš kur tiek imas
Žiedlapių sniego ir kraujo, kraujo ant jų išpilto--
Eini žvaidždynais kasnakt iš naujo virš Žemės Tilto--
Kaip garsiai plaka tavo širdelė, mažas kalnieti...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2008-08-28 20:15:48
Kaip gera! Kaip gražu ir gera dar atrasti žmogų, kuris taip išjaustų kitų skausmą ir tam skirtų eilėraštį.
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2008-08-14 17:55:50
labai gražiai vingiuoja...
Vartotojas (-a): nordas
Sukurta: 2008-08-13 17:46:47
Tokiais žodžiais net seną seržantą pravirkdei.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2008-08-13 09:19:02
...Kalnai pasvirę į juodą naktį, kalnai nebaigę/
Tau padainuoti lopšinę upių, upių skaidriųjų
Paukščiais pakilo skristi į snaigę virš skausmo tujų...
Tik Jums būdingi labai gražūs, įtaigūs vaizdiniai sukuria nepaprastą, pakylėjančią erdvę, jautrus lyriškas (iš)kalbėjimas jaudina iki gelmių, įtikina... Visada žaviuosi.
Paliečiantis kūrinys, ypatingai dabar, atitinkantis skausmingas aktualijas...
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2008-08-12 22:03:41
Ak, kad taip mokėčiau!
Belieka padūsauti... :)
Vartotojas (-a): Pranis
Sukurta: 2008-08-12 19:02:23
Man jau rodosi, kad ne tik šios autorės kūrybą, bet ir ją pačią įsimylėjau. "Platoniškai", aišku.
Anonimas
Sukurta: 2008-08-12 16:18:42
Jausmingas , sklandus kūrinys.
Vartotojas (-a): moli
Sukurta: 2008-08-12 14:45:46
Puiki eilėraščio erdvė dera su ilgesiu.
Vartotojas (-a): Sibilė
Sukurta: 2008-08-12 14:26:41
kalnietis mažas, o širdelė didelė- iki pat Paukščių Tako siekia...puikiai dera kalnų ir žmogaus sielos didybė...tik viena- amžina,o kita...
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2008-08-12 14:24:05
"Iš kur tai imas"
Iš tikrųjų- iš kur?
Ar ne iš Tavo širdelės, Giedre, kaip suprantu- perneštos per tokį gyvenimėlį, kuris gal būt labai panašus į skardžiais nusėtus kalnus. Tik labai snieguotus, šaltus, slidžius... O kaip tik pavasarėja, tai ji, Tavo širdelė,ir užgieda, kad negali nenusistebėti:
" Eini žvaidždynais kasnakt iš naujo virš Žemės Tilto--"
BŪŪŪk ir BŪŪk...
Anonimas
Sukurta: 2008-08-12 14:06:24
Kartu ir liūdnai.
Anonimas
Sukurta: 2008-08-12 13:54:57
Lyriškas ilgesingas kūrinys:)