Kad išmokčiau nekęsti,
pirmiausiai turėjau
išmokti mylėti.
Įtikėti.
Eiti į žmogų,
kaip ir į mane
ėjo.
(lyg bučiau atvirų durų diena)
Nuolatinis ėjimas į.
Ir galutinis
trenkimasis į
sieną.
Sudužau kaip
tuščiaviduris stiklo kamuoliukas
(pro kurį viskas matėsi kiaurai)
Neskaudėjo.
Beveik nieko
nejutau.
O susilipdžius naujai
esu pilna gyvo pykčio.
Su dirbtina šypsena nasruose.
SanLi
2008-08-07 18:49:50
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): tarit
Sukurta: 2008-08-07 23:03:24
baugu nasrai
kad ir su šypsena
Vartotojas (-a): SanLi
Sukurta: 2008-08-07 21:13:04
aciu "o dabar"... :) atsizvelgsiu kitam kartui
Vartotojas (-a): O dabar
Sukurta: 2008-08-07 20:56:38
Suprantamas pasakojimas. Bet norisi daugiau žaismingumo gal, netikėtumo efekto, staigesnio posūkio, kuris pakutentų truputi :)
Vartotojas (-a): SanLi
Sukurta: 2008-08-07 20:49:09
na taip (: galbut.
Vartotojas (-a): SanLi
Sukurta: 2008-08-07 20:22:37
na man atrodo aisku kaip yra..myliu ar nekenciu...is kurinio.
Vartotojas (-a): tyla pajūry
Sukurta: 2008-08-07 20:10:06
Patiko. Kažką artimo radau.
Vartotojas (-a): SanLi
Sukurta: 2008-08-07 20:03:36
visados juk yra priesastis nekesti. negalima tiesiog imt ir nekest. po to mylet. priezastis dazniausiai ir yra meile.
Anonimas
Sukurta: 2008-08-07 19:55:35
Pritariu tiesiog Sarai.