Scena II
Veikėjai: Ypata ir „Balsas“      

                                     
TIK  RETSYKIAIS SĖDINTIS YPATA                         
    
  Savo erdvėje prie stalo ant plataus suolo sėdėjo Ypata. Sunku pasakyti, ar kas iš karietos ekipažo žmonių matė jį sėdinti, kuomet  jis vienas. Tai buvo judantis, vaikščiojantis, rečiau stovintis ir tik retsykiais sėdintis Ypata. Prisėsdavo irgi tik verčiamas reikalo pavalgyti, išgerti puoduką kavos, retsykiais pabūti kompanijoje. Šį kartą, regis, prisėdo šventam susikaupimui, kad mąstydamas geriau galėtų išgirsti atsakymus. Akimis neieškojo savo pašnekovų – plika žmogaus akis jų nemokėjo matyti. Tačiau dvasioje Ypata aiškiai girdėjo sprendimus, kurie jam būdavo reikalingi ir kuriems paklusniai pasiduodavo. Ir dabar, parėmęs rankos delnu smakrą, prakalbo:
                            
YPATA.    Betgi būkime sąžiningi. Abu jie – ir Pranucis, ir Vidinis – dar jauni. Pranucui be kelių  
              penktadienių pasninko – septyniasdešimt, o Vidinis metais kitais už jį vyresnis.
              Nereikia norėti, kad sugebėtų orientuotis geriau už tuos, kurie savo metus
              skaičiuoja šimtinėmis. Man rankos nekyla imti Radijo karietos vadeles iš Prano.
              Liežuvis neapsiverčia pasakyti, kad galime apsieiti be jų paslaugų.
BALSAS: Taip, ponas Ypata. Daug padaryta, bet ne tiek, kiek reikėjo. O pastaruoju laiku
              daugiau dūsavimų, poezijos. Regisi, kad jiedu jau savo mantą  kraunasi ir
               padėk jiems netrukdyti išeiti ten, kur eina. Po gerų žmonių kojomis visuomet guli
               Dievo patiestas kelias.
YPATA.   Tas teisybė, bet ir man, ir visiems mums su jais gera.
BALSAS. Kas atsitiko su tavimi, Ypata?
YPATA.   Žemės trauka  irgi nepaprastai didelė. Jau buvau suspėjęs ją užmiršti. Sugrįžo
              atsiminimai, o apsirėdžius žmogaus kūnu – lyg ir žmogumi tampu. Net džiaugiuosi,
              kad taip mielai pasisekė įsiterpti į žmonių pasaulį.
BALSAS:  Dabar ne apie tai, Ypata. Jiedu tegul eina tuo keliu, kurį po jų kojomis paklojo
               Aukščiausiasis. Ir tu, sakau, netrukdyk ir padėk jiems. Suprantam, kad nelengva
               bus, bet kelionė jiems pagal jėgas – turėtų ištverti. Ruošk kelionei juos protingai,
               atsargiai, paguodžiant, kad visuomet bus laukiami sugrįžtant.
YPATA.    Meluoti?
BALSAS.  Ypata!..  Iš tikrųjų kas atsitiko su tavimi?
YPATA.    Negi man reikia manyti, kad Radijo karieta bus įstrigusi it baslys prie Karlonų  
               kalnelio ir lauks, kada jie sugrįš? Ir ar sugrįš? Man būtų gaila ne tik šitaip
               trūnijančios Radijo karietos, bet ir savęs. Ir visų, kurie karietoje.
BALSAS.  Prašei patarimų. Mes patariame. O kaip kas bus, vienas ponas Dievas žino.
               Karietoje išauginta ne viena Erdvė – tai nežemiški dalykai. Bet, matyt, žemiškam
               protui jų esmes nebus lemta suvokti iki dugno.
YPATA.     Anot Vingių Jono – taigis, taigis… Bet norėtųsi, kad mūsų neištiktų Katrės likimas.
               Šatra trakšt – lūžo ar kaip ten, o Katrė kibiriokšt nuo vežimo. Ir mirties patale.
               Niekas taip netelkė karietos darbo, kaip Vidinis. Tai faktas.
BALSAS:  Ne apie tai dabar, Ypata. Iki. Bet dažnai mūsų netrukdyk. Elkis kaip tavo dvasia
                rodo. Ir kūnas tavo tebūnie tik dėl stoto, dėl pavidalo. Kad muškietininko špagą
                galėtumei prisisegti.
YPATA.     Juokitės juokitės, jeigu tai juokinga.
BALSAS.   Amen. Iki kito karto.
YPATA.     Amen. Bet atsiminkite – teisingai pasakyta, kad kvailių visur yra, bet manau, kad
               danguje daugiausiai. Nepykite. Kai esi ne tik dvasia, bet ir kūnas, visokios  mintys į  
               galvą lenda.
BALSAS. Ypaataaa!…
YPATA.    Et, ką čia bepadarysi, o jeigu nuoširdžiai ir atvirai, tai paklausykite, kaip skauda tai
                sielai, kuri kūne:

                              Tiek išgyvenus
                              Jau net mirt nemoki –
                              Randi save visur,
                              Randi visokį.                  
                              Gyvybės formose skaičiuodamas save,
                              Į žodį įskverbiu patvarią mintį:
                              Numirti – nereiškia nebūti.
                              Numirti reiškia tik kitokią būtį.
                              Ir sužinau,
                              Kad netgi ašara mana
                              Kitai gyvybės formai
                              Regisi kaip jūra.
                             
                              Labai tikiu, kad kažkada
                              Ir aš joje
                                        jūreivis
                                                 būsiu...
                                                               („Tikiu“)
BALSAS: Vidinis?
YPATA.   O kas juos supaisys. Gal jis. Gal Pranucis. Gal abu kartu.

      Ypata atsitraukė nuo stalo ir, sudėjęs rankas už nugaros, pradėjo vaikštinėti po Erdvę. Taip buvo lemta, kad niekas pernelyg nepaisė, iš kur ir kodėl šios Erdvės. Atrodė, lyg karietos ekipažo žmonių atmintį veiktų specialus eteris, kuris įpratina atsiradusius kasdienai dalykus priimti be emocijų. Savo Erdves karietoje turėjo Tomas, panelė Astė, ponia Citata, net nė karto neaplankiusi karietos poetė Giedrė. Kuomet žmogus sapnuoja, jis nežino, kad gyvena sapnuose, ir tik atsibudęs retsykiais bando suvokti, kokia neįprasta realybė leido jam pagyventi kitokioje būties sandaroje. Karietoje bažnyčia, biblioteka, visa kotedžų provincija, lyg siūlanti užklydusiam žmogui priimti savo kitokią būtį ir pasinerti joje prie profesoriaus Mykolo Biržiškos kažkada pasakytų žodžių: „Jeigu jau niekuo netikite, tai tikėkite stebuklu“. Gal net tuo, visų didžiausiu, kuomet dvasia susiranda ir gali pasiimti viską „pagal poreikius“, kad galiausiai užbaigtų suprojektuotą pagal Dievo žodį Žmogaus statybą.
– O Viešpatie! Betgi taip dabar, o tuomet, prieš penkiolika, prieš pusantros dešimties metų... Net neįtikėtina, kaip tuomet ne taip, – pakėlęs į aukštį akis, sudejavo Ypata, kur mėlyname dangaus fone švietė Didieji ir Mažieji Grįžulo ratai.
                                                                                                                             (bus daugiau)