šiandien tavęs nepasiilgsta
nei anūkėlio
nei sūnaus skuba
žiūri pro metų lango stiklą
suvirpa raukšlę glostanti ranka
tiek išbarstyta tuštumoj
- nebesurinksi -
vaikai ant tėvo rankų nesupti
užaugo. Štai kur praregėta - -
dabar tu laukti jų
nepavargsti -
o vėjas nupūtė turtus ir šlovę
jaunystės siautulį naktų
tik liko akys ašarotos
nuo darganų
širdies raudų
liūdi drėgnoj mūro vienatvėj
ir šaltį aiškiaregiškai regi
jausmai jaunystėj
nudėvėti tarytum
tėvo batai
palovy - - -
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2008-06-01 18:40:59
tikras, nuoširdus ir skausmingas.
vienas iš tų kūrinių, kuriems neįmanoma likti
abejingu/a.
gilu
Anonimas
Sukurta: 2008-06-01 17:28:47
Toks tikras...
Vartotojas (-a): Sodininkas
Sukurta: 2008-06-01 16:43:38
Ir aš pritrariu Giedrės nuomonei. Rašyti daugiau nebegaliu po kelių šios tematikos moteriškų eilių. Atleiskit.
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2008-06-01 15:15:18
Pritariu Giedrei.
Bet parskaičius į sielą įsėlino skaudulys.
Ačiū.
Vartotojas (-a): By Zenas
Sukurta: 2008-06-01 15:12:31
o kad dienelės tos sugrįžtų
nebūčiau paikas tu mąstai
šiandien vaikai pasveikint grįžtų
bet per vėlai tą supratai
...kuo geresnė mintys tuo labiau ji vėluoja...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2008-06-01 14:51:15
tiek išbarstyta tuštumoj
- nebesurinksi -
...visi išbarstome kažką...labai gilus ir skausmingas...gražus kūrinys...