Paėmęs ginklą į rankas,
Tu nušovei mėnulį,
Kad pavasaris nepabėgtų
Iš manųjų namų.
O aš verkiau,
Piktinausi ir rėkiau,
Savanaudiškai mylėdama
Pilnaties šviesos nutviekstą dangų.
Priskynei Tu
Žibučių puokštę,
Tyrą žodį tardamas,
Guodei mane.
O aš –
Naivi prasčiokė būdama,
Juokiausi Tau į veidą...
-----------
Bet pavasaris išėjo
Kaip išėjo ir mūsų meilė,
Palikdama ašaroti dangų
Ir tuščią kambarį gėlių.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2008-05-25 12:48:36
Taip, pavadinimas suintrigavo... Mintis aiški, tad norėtųsi jos ne taip tiesiogiai pateiktos. trūksta, mano supratimu, tam tikros intrigos, paslapties...Yra gražių, mielų įvaizdžių.
Anonimas
Sukurta: 2008-05-24 23:25:33
praščiokė - ne nuo praštas, o nuo prastas ;)
na toks nelabai gal... galima labiau pasistengt.
Vartotojas (-a): genys
Sukurta: 2008-05-24 23:13:08
Mintys mintelės... Prisipažinsiu - pavadinimas suintrigavo. O tai yra išties gerai. Ir žibutės yra gerai. Tik gal šiek tiek kitaip, jei būtų, būtų išties net labai gerai. Sėkmės kūryboje ;)
Anonimas
Sukurta: 2008-05-24 23:06:32
Derėtų poetiškiau aprašyti šį jausmą.