Paėmęs ginklą į rankas,
Tu nušovei mėnulį,
Kad pavasaris nepabėgtų
Iš manųjų namų.

O aš verkiau,
Piktinausi ir rėkiau,
Savanaudiškai mylėdama
Pilnaties šviesos nutviekstą dangų.

Priskynei Tu
Žibučių puokštę,
Tyrą žodį tardamas,
Guodei mane.

O aš –
Naivi prasčiokė būdama,
Juokiausi Tau į veidą...

-----------
Bet pavasaris išėjo
Kaip išėjo ir mūsų meilė,
Palikdama ašaroti dangų
Ir tuščią kambarį gėlių.