Lyg žalsvu šerkšnu nusėta,
Ryte žolė pasidengė rasa,
Jai buvo beprotiškai gėda,
Nes jautėsi prieš mus visai nuoga...
Pažvelgus aš į ją tiesiog jaučiau,
Kad žvakės tyliame judesy,
Pamatai tu save kitokį,
Koks be gyvenimo kaukės esi...
Mes kaip ta krištolinė rasa,
Pridengiam save stikline gyvatvore,
O pajutę teknčios saulės spindulį,
Bijome ir gėdiname save...
O po lietaus, po stiprios šalnos,
Nuruduojam, kaip kad klevo lapas rudenį nuruduos
Ir bijome purpurinio mirgėjimo tamsos,
Kuriame nebeliks nei dalies paveikslo tavo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2008-05-22 22:43:23
...daug gražių gilių minčių...gal reiktų kiek pašlifuoti kūrinį...ir visai puikiai skambėtų...patiko...
Anonimas
Sukurta: 2008-05-22 21:19:41
Paskutinę eilutę buvot suvėlus. JudesY. Po skyrybos ženklo paliekamas tarpas.
Ne nauja paralelė, sugretinimas žmogaus su gamtos reiškiniu, bet atskleidėt savaip. Reikia dar šį darbelį taisyti. Ir formą, ir raišką. Pavyzdžiui:
"Nuruduojam, kaip kad klevo lapas rudenį nuruduos" - kartojatės, galima ir be kaip, sakykim: "it klevo..." Stenkitės mažiau vartoti įvardžių. Sėkmės!