Lyg žalsvu šerkšnu nusėta,
Ryte žolė pasidengė rasa,
Jai buvo beprotiškai gėda,
Nes jautėsi prieš mus visai nuoga...

Pažvelgus aš į ją tiesiog jaučiau,
Kad žvakės tyliame judesy,
Pamatai tu save kitokį,
Koks be gyvenimo kaukės esi...

Mes kaip ta krištolinė rasa,
Pridengiam save stikline gyvatvore,
O pajutę teknčios saulės spindulį,
Bijome ir gėdiname save...

O po lietaus, po stiprios šalnos,
Nuruduojam, kaip kad klevo lapas rudenį nuruduos
Ir bijome purpurinio mirgėjimo tamsos,
Kuriame nebeliks nei dalies paveikslo tavo.