Parkritusi ant samanoto kelmo,
Pavargusi dama baltu paltu.

Jos akyse vis spindi snaigės,
Jos krenta pelenų skiautelėmis,
Žybsi juodumoj vyzdžių...

O damos kūnas silpsta silpsta
Nuo ją taip žeidžiančių
Saulės spindulių...

Baltoji moteris kabinasi šakų,
Traukias šiaurėn,
Kur ją sniegas užpustys...

Duoda valią gamtos atgimimui,
Ji, Žiema, pavasariui nieko
Nebepadarys...