Lengvas vėjelis šukuoja mano plaukus,
O mėnesiena apšviečia akis.
Žiūriu, kaip krantą plaka bangos.
Jaučiu – širdy tas nuodėmingas ilgesys.
Mažą gintarėlį spaudžia mano rankos,
O ašaros tuoj veidą pakasys.
Sieloj neramu, širdis taip smarkiai trankos...
Šaukiu. Gal jūra atsakys?
Bet jūra tyli, nešneka su manimi.
Tikiuosi – meilė dar sugrįš.
Man, stovinčiai čia naktimis,
Belieka tik viltis...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2008-03-27 19:27:04
Visai neblogai. Tikrai neblogai. Aišku, gal kiek pašvarintį reikėtų, tačiau nuotaika, lyrizmo gaida... neabejotinai jaučiama. Gražu, šiaip jau:)))
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2008-03-17 23:28:37
Bet jūra tyli, nešneka su manimi.
Tikiuosi – meilė dar sugrįš.
...šlitos jaudinančios eilutės...
Vartotojas (-a): tyla pajūry
Sukurta: 2008-03-17 17:58:29
Na, tikrai viltingai skamba:) Toks ramus ir gražus:)
Vartotojas (-a): fizrukė
Sukurta: 2008-03-17 16:37:59
Kai yra viltis, meilė tikrai sugrįš, bet ašaros... juk ašaros akims tuoj pasakys, kad sieloj neramu...gal jūra atsakys... :)