Lengvas vėjelis šukuoja mano plaukus,
O mėnesiena apšviečia akis.
Žiūriu, kaip krantą plaka bangos.
Jaučiu – širdy tas nuodėmingas ilgesys.

Mažą gintarėlį spaudžia mano rankos,
O ašaros tuoj veidą pakasys.
Sieloj neramu, širdis taip smarkiai trankos...
Šaukiu. Gal jūra atsakys?

Bet jūra tyli, nešneka su manimi.
Tikiuosi – meilė dar sugrįš.
Man, stovinčiai čia naktimis,
Belieka tik viltis...